Džonas ubagėlis Molėtuose
„Literatų kavinės" kiemelyje - žolių girliandos, skulptūros, vainikai... Tai vis dar Joninių akcentai, pasilikę iki Petrinių ir Molėtų miesto šventės. Terasoje ir ant tilto pilna žmonių, gurkšnojančių alų, kavą ir mineralinį, vaisvandenius... „Kavinės administratorės" brolio žmona Petrienė guodžiasi, kad kaži koks kvailys sugadino jos vaikams šventę. Ant tų žodžių, lyg tyčia, į „kavinę" ateina kažkoks vyriškis. Pažiūrėjęs – nepasakysi: ubagas ar piligrimas. Eina tiesiai prie „administratorės" ir drebančiom rankom ištraukia iš po sermėgos didžiulę saują metaliniais ir sako nemažiau drebančiu balsu:
- Pp...ponn...nia, mman, prašššyččiau, uggninnio vvannddens.
(„Administratorė" nepatikliai pažiūri į lankytoją, nutraukusi pokalbį su giminaite, permeta akimis centus ir litus).
- Ugninio – tai kokio: baltos, brendžio, ruginės...
- Ttik nne rrrugginnės, bbrrennndžio ggerrriau dduokkit.
(Išgeria stačiomis. Balsas truputį atsigauna, drebulys apmąžta. Paprašo pakartoti ir juodos kavos. Tik dabar jau nueina ir atsisėda prie staliuko terasoje).
Petrienė, pasitaisiusi tautinių rūbų liemenę, į marškinių rankovę bando įsikišti nėriniuotą nosinę, bet jai nesiseka. Tuomet pašluosto nosį, lūpas ir palieka tą nosinę saujoj. „Administratorė" sako, kad tas „vienuolis" jai kažkur matytas, tik niekaip negalinti prisiminti kur. Tą patį sako ir Petrienė.
„Vienuolis" veltui neleidžia laiko. Išsitraukia dūdmaišį ir pradeda leisti garsus. Pasipila smalsuolių banga. O „vienuolis"– ne iš kelmo spirtas, - sako, ir už pažiūrėjimą Pasauly duoda pinigus, o dabar, kai Lietuva vadovaus europiečiams, tai ir reikia rodyti europietišką pavyzdį. Ir padeda atverstą beretę. „Administratorė", stebėdama šį vaizdelį, atlekia į terasą.
-Tamsta, peržengiate visas padorumo ribas. Mano kavinėje iki šiol nebuvo elgetaujančių. Ubagauti – prašom į gatvę. Arba būsiu priversta kviesti policiją. (Išpyškina įraudusi iš įniršio). Ir staiga jai, it žaibas, trinkteli mintis, kad čia gi tas pats poetas Džonas. Įkvepia oro, viena ranka stveriasi už krūtinės, kita bando ieškoti kėdės, kad galėtų klestelti bent jau ne ant žemės. Džonas, savaime suprantama, nustoja pūsti dūdmaišį ir bando savo sermėgos skvernu vėdinti „administratorės" veidą. Toji, netekusi amo, išlemena:
- Džnonai, tai ko jūs čia vėl? „Poezijos pavasaris" gi seniai baigėsi...
Dabar jau atpažintas Džonas paima „administratorei" už riešo ir skaičiuoja pulsą.
- Ponia, viskas gerai. Nėra dėl ko nerimauti. „Poezijos pavasaris" čia niekuo dėtas. Šįkart aš nusprendžiau leistis į Piligriminę kelionę, bet, matyt, būsiu perlenkęs lazdą. Prisiskaičiau jūsų lietuviškos klasikos, dar Vaiškūno atradimą, ir, sakau, sau, šįmet pakeliausiu ir kaip piligrimas – po šventas lietuviui vietas, ir kaip ubagėlis per atlaidus pabūsiu. Taigi pas jus ubagėlis, kaip ir voras, laimę neša... Ar poniai viskas gerai? – vis dar vėjuodamas sako Džonas.
- Aa, regis gerai. Ir kaip gi sekėsi Tamstai ubagauti? Matau, už suaukotus pinigus vaišinatės... Ir ne gėda, užsieniečiui...
- O kodėl man turėtų būti gėda? Aš – menininkas. Išmėginu klasikinį būdą: pirma reikia pačiam pabūti to kailyje apie kurį paskui rašysiu...
Petrienė, stebėjusi įvykius iš toliau, kažkaip keistai pasiraitojo sijoną, ir plačiu, energingu žingsniu, priėjusi prie Džono ir giminaitės, įsirėmusi rankomis į šonus, pasilenkė kuo arčiau Džono ir išpylė savo pyktį:
- Tai čia tu, bestija, kuris sugadinai mano vaikams šventę, a? Atpažinau aš tave, dabar nepaspruksi tu, Abisinijos apsimetėli. Nulinčiuosiu taip, kad bėgsi, nuogas būdamas ir bijosi žmonėse rodytis... (Beveik putodama iš įniršio rėkė Petrienė).
Dabar jau „Administratorė" vėl nieko nesuprato, išskyrus tai, kad Džonas kažką pridirbo jos giminei. Nespėjusi kaip reikiant nė pati atsigauti po netikėto susitikimo, dabar ji turėjo raminti Petrienę. Atsistojusi ir paėmusi kėdę, beveik jėga į ją pasodina moterį, prašydama nusiraminti ir aiškiai papasakoti, kas gi čia nutiko, o pati pamoja barmenui, kad atneštų vandens su ledukais.
Dvi moterys ir Džonas išoriškai nusiramina, aplinkiniams tai pasidaro nebeįdomu, ir šie paėjėja toliau.
-Na, tai kuris pirmas pasakosit? – dabar jau griežtai sako „administratorė".
- Kad ir liežuvis nesiverčia pasakot to, kas nutiko, - sako Petrienė. – Žinai, kad mūsų vaikai ketino tuoktis. Joninių naktį, kaip ir priklauso, prieš tai pasikonsultavę su vyriausia Lietuvos ragana, kad būtų geras gyvenimas jiems ir derlius aplinkiniams, turėjo eiti palei rugių lauką į mūsų dobilieną, na, pati, žinai ko... O tuo metu šitas bestija, nežinia iš kur atsiradęs, manydamas, kad bernas gvaltuja mergą, puolė su plaktuku ant mūsų Antano... Tai dabar visas mėlynėm nusėtas vaikas, guli, sako, koks čia velnias jam gyvenimą gadina, mažu Rozalija neištikima. Pati supranti, kad vestuvės atidėtos iki kitų metų Joninių. (Pradeda kūkčioti).
Džonas labai ramiai ima postringauti.
- Mielosios, aš galiu tik atsiprašyti už tokį nesusipratimą, bet gi, kaip ir sakė ponia, aš tik gyniau merginą. Iš kur man žinoti, kad čia, pas jus, vėl atgyja pagoniški papročiai. O plaktuką kišenėj, tai žinot, pradėjau nešioti, kai tik perskaičiau apie lietuvišką zodiaką, mat mano tėvukas yr pasakojęs, kad diedukas buvo kalvis, o plaktukas ir kūjis padeda kovoti už saulę, nugali tamsą. Tai ir nešiojuosi jį nuo Kalėdų. Be to, pamaniau sau, kad važiuosiu į Lietuvą, keliausiu pėsčiomis, tai gali prireikti jo ir tiesioginės paskirties.
(Moteriškės linguoja galvomis ir dyvijasi, kad būtent jiems, ir būtent čia nutiko tokie dalykai).
- Na, nepykit, pasikviesiu aš tuos jūsų vaikus pas save, pamatys pasaulio, gal nebenorės nei po rugius, nei po dobilieną voliotis.
Petrienė vėl beveik įsižeidžia, kad užkliudomi papročiai, bet „administratorė" nutaria ištaisyti šį nesusipratimą ir pasiunčia Petrienę atvesti jaunuosius.
Džonas gi pasakoja kitą nutikimą iš savo „ubagavimo".
- Žinai, kad aš dabar atrodau kaip ubagas, tai mano mintis buvo dar ir „pakišti save". Girdėjau, kad Molėtų menininkai galvojo, ką čia tokio galėtų sukurti molėtiško. Tai, sakau, tegu sukuria „Malėtų ubagą skulptūrų", o aš jau jiems papozuosiu. Ale gi tu pakliūk un juos. Per radiją, girdėjau skelbė, kad jie įsikūrę senajame daktaro name. Pradėjau klaust praeivių, kur yra tas namas. Tai man nurodė žalią namą prie skuduryno, sako, čia, menininkas ir daktaras Bikneris gyveno. Pavaikčiojau aplink, nieko ten neradau. Sako, eik prie ežero, ti daktaras Jarašūnas gražų sodą turi, gal ten tie meninkai... Pagalvojau, kad palauksiu Molėtų šventės, ten juos tikrai rasiu. Bet čia priėjo seniausias, sako, Molėtų žmogus. Ir man pasakė, kad dailininkai yra buvusiam teismo pastate. Ir dar pasakė, kad tas namas buvo daktaro Jauniškio, bet jis buvo turtingųjų daktaras, bet tai buvo taip seniai, kad ir jis, seniausias Molėtų žmogus, jo nebepažintų... O aš gi tai atrodau kaip ubagas. Tai tas žmogus ir sako, kad eičiau ten, kur veda ant šaligatvių palikti dailininkų dažai, tai viską ir rasiu. Žiūriu, tiesą sakė žmogus. Tiltelis prie Nepomuko paminklo visas išterliotas ir Kauno gatvė... Pagalvojau, kad gal nesileisiu pozuojamas, geriau jau iš Amerikos atvešiu skulptūrą, o vietiniai gal sumontuos...
(„Kavinės administratorė" visą jo pasakojimo laiką šypsojosi ir kažkaip savaime atslūgo tas pyktis, o kai Petrienė atitempė jaunuosius, tai prasidėjo kone tikros vestuvės. Susitaikė visi, susibičiuliavo. Ir kas žino, gal kartais nėra to blogo, kas neišeitų į gera...).
Alvydo BALANDOS nuotrauka