Barbora Radvilaitė – Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė, vienintelė nekarališko kraujo lietuvė, sugebėjusi tapti karaliene ir Renesanso epochos asmenybe.( Beje, gegužės 8d., pernai, buvo 460 -osios jos mirties metinės.).

Būsimoji karalienė gimė Dubingiuose

Kaip ir kada Dubingiai atiteko Radviloms – nėra tiksliai žinoma, tačiau manoma, jog šias valdas jie perėmė XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje. Pirmasis jas valdė Jurgis Radvila – LDK lauko etmonas ( nuo 1508m.), didysis etmonas ( nuo 1533m.), vadintas Pergalinguoju ar net Lietuvos Herakliu, miręs 1541metais ir Dubingius palikęs sūnui Mikalojui Rudajam. Barbora Radvilaitė, kaip teigia šaltiniai, buvo jauniausia Jurgio Radvilos ir Barboros Koliankos Volskos duktė, gimusi apie 1520 metus. Ištekėjo už Naugarduko vaivados Stanislovo Goštauto, būdama penkiolikos ar septyniolikos... Po penkerių metų, mirus S. Goštautui, jaunoji našlė ( tėvas jau buvo miręs prieš metus) grįžo pas motiną į Vilnių – Radvilų rūmus ant Neries kranto, kur rinkosi daug jaunikių iš garsiausių Lietuvos giminių. Tačiau, pasak amžininkų, greitai jie buvo priversti pasitraukti, nes kaštelionienės Radvilienės namuose pradėjo lankytis Žygimantas Augustas, dar jo tėvui gyvam esant karūnuotas Lenkijos karaliumi.

Didžiavyrių Radvilų užmačios

Radvilų giminė XVI a. buvo galingiausia Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, nuolat stiprinusi savo galias. Istorikai Anželika ir Rimvydas Laužikai knygoje „Istorijos pamoka Dubingiuose" , teigia, „ remdami katalikus, kovojančius prieš protestantus, būsimieji protestantai Radvilos tapo kunigaikščiais, o kartu ir imperatoriaus vasalais. Pagal to meto Europos teisę formaliai jie buvo nepavaldūs nei Lenkijos karaliui, nei Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui. Radviloms kunigaikščių titulas ( 1547 metais imperatorius Ferdinandas I apdovanojo Vokietijos imperijos kunigaikščių titulu. Jų herbas tapo panašus į Šventosios Romos imperijos - juodas erelis auksiniame fone, ant kurio krūtinės – senasis Radvilų herbas – trimitai. ) buvo pakopa, siekiant dar vieno tų laikų hierarchijos laiptelio – giminystės su karaliais. Santuoka su karaliumi galėjo suteikti Radvilų įpėdiniui karaliaus titulą." Mikalojus Radvila Juodasis, Barboros ir Mikalojaus Rudojo pusbrolis, kancleris, Vilniaus vaivada buvo lankstus politikas ir kietas derybininkas, numatęs daugelį įvykių į priekį, suskubo pasinaudoti likimo siunčiama dovana. Kartu su Mikalojumi Ruduoju, stebėję Žygimanto Augusto apsilankymus pas Barborą, vieną dieną ėmė ir „uždraudė" tokius apsilankymus, laukdami kada galėsią užklupti slapukautojus. Ir jiems pavyko. 1547 metų rudenį įvyko slaptos Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto jungtuvės.

Barboros slėptuvė – Dubingiai

Žygimantui Augustui išvykus į Piotrkovo seimą, Barbora buvo globojama Juodojo ir Rudojo Radvilų, o tiksliau – paslėpta Dubingių pilyje, kur nuo 1547 lapkričio 19d. ten gyveno beveik penkis mėnesius. Pasak Edvardo Kotlubajaus, tik atvykusi į Dubingius, Barbora, ar dėl išsiskyrimo su vyru, ar dėl sunkios kelionės persileido. Ir tai buvo jos ir krašto nelaimė... Gyvendama Dubingiuose, Barbora savo vyrui karaliui Žygimantui parašė 8 laiškus, kuriuose aprašoma piliavietė ir karališkos poros jausmai. „Siunčiu Jūsų karališkajai Malonybei žiedelį kaip ženklą mano mažiausios tarnystės, kurią paskiriu Jūsų Karališkosios malonybės savo maloningojo pono maloningajam palankumui.

Jūsų Karališkosios Malonybės mažiausioji tarnaitė ir amžinoji belaisvė Barbora Radvilaitė". Žygimantas Augustas, viešai nepaskelbęs apie vedybas, pats tos paslapties ir nesaugojo. Lietuvos didikai, pavydėję didėjančios Radvilų galybės, priekaištavo dėl netinkamos santuokos ir stengėsi visus prieš ją sukurstyti. Žygimantas Augustas nutarė nutraukti visas riaušes ir viešai paskelbti Barborą savo žmona. Karalius vėl slaptai parvežė Barborą iš Dubingių į Vilnių ir 1548 metų balandžio 17d. susirinkusiai rūmuose tarybai viešai paskelbė, kad Barbora Radvilaitė yra jo žmona. Prieštarauti nieks nedrįso. Tačiau dar reikėjo gauti karalienės Bonos ir Lenkijos didikų pripažinimą.

Lenkijoje – turtingiausia Lietuvos moteris

Kai 1548 metų rugsėjį Barbora atvyko į Lenkiją, ten ją sutiko iškilmingai, tačiau lapkričio 1d. jau atvirai Lenkijos didikai, galbūt paakinti Bonos, stojo prieš netinkamą būti karaliene Barborą. „ Aršiausi buvo Krokuvos vaivada Petras Kmita, Poznanės kaštelionas Andrius Gurka, Gnezno arkivyskupas Mikalojus Dzeržgovskis. Seimo deputatas Petras Boratinskas audringoje kalboje prašė karaliaus skirtis su Barbora, visi puolė ant kelių ir maldavo išgirsti šį prašymą. Karalius atidėjo atsakymą kitai dienai, o tada paskelbė, kad nenori pažeisti krašto teisių ir laisvių, tačiau su Barbora Radvilaite negali skirtis, nes tai yra jo sąžinės reikalas. Nutraukęs Dievo akivaizdoje sudarytą santuoką, jis pripažintų davęs melagingą priesaiką, už tai pagrįstai užsitrauktų dangaus bausmę." Pasak E. Kotlubajaus, Karaliui ryžtingai pareiškus savo valią, atkaklūs reikalautojai nutilo, bet Bonos intrigų vedini vėl imdavo bruzdėti... 1549 metai - laimingiausi Barboros metai. Vasario 13d. Lenkijos sostinė iškilmingai sutiko Barborą. Suvažiavo daugybė Lenkijos senatorių ir ponių, visi sveikino Barborą kaip karalienę... Linksmybė keitė linksmybę... Žygimantas Augustas rodė jai savo atsidavimą, užrašydamas turtingas valdas: Kauną, Rumšiškių miestą ir dvarą, Merkinę ir Alytų su visais priklausiniais, Darsūniškį, Birštoną, Žiežmarius, Žaslius, Stakliškes, Karmėlavą, Vilkiją, Veliuoną, Skirsnemunę, Raseinius, Jiezną.

Mirtis karūnos aureolėj

1550 metais prasidėjo Barboros ligos kančios. Manyta, kad jai skrandžio opa. Tačiau sklandė ir kita versija – nunuodyta karalienės Bonos. Tų pačių metų rugpjūčio 24d. Višnice Petras Kmita iškilmingai priėmė Karalių su Karaliene ir visus rūmininkus, ten buvo sutarta dėl Barboros karūnavimo, o gruodžio 9d. Gnezno arkivyskupas vainikavo karūna Barboros galvą. Regis, išsipildė paskutinė karališko gyvenimo svajonė. Jos liga perėjo į vėžį. Kovo mėnesį Barbora buvo labai silpna, ją kankino karštligė. Balandžio mėnesį liga smarkiai paūmėjo. Pasak liudytojų, „niekas negalėjo ištverti sunkaus kvapo, kuris sklido nuo ligonės, tik karalius bemaž nepaliko jos vienos". Gegužės 8d. Karalienė Barbora mirė, būdama tik apie 30 metų amžiaus. Iš pradžių jos palaikai, papuošti karalienės garbingumo simboliais, buvo rūmuose, paskui perkelti į Katedrą Krokuvoje, o iš ten karieta gabenami į Lietuvą. Birželio 22d. laidotuvių eisena, su karaliumi priešaky, atvyko į Vilnių ir kitą dieną Barbora buvo iškilmingai palaidota Katedroje, Šv. Kazimiero koplyčioje.

Šiandien jau žinoma, kad Barbora Radvilaitė mirė nuo gimdos vėžio.

Barbora Radvilaitė – grožio ir meilės simbolis

Barbora buvo puikiai išauklėta, mokėjo kelias kalbas, žavėjosi rankdarbiais. Amžininkai pasakojo ją buvus labai gražia. Matyt todėl ir Stanislovas Goštautas, turėjęs vesti jos vyresniąją seserį Oną, persigalvojo, ir vedė Barborą. Anželikos ir Rimvydo Laužikų teigimu, „ palaikų tyrimai leido gana detaliai atkurti, kaip iš tiesų atrodė savo nepaprastu grožiu garsėjusi karalienė. Nustatyta, kad Barbora Radvilaitė buvo šviesiaplaukė, turėjo lygius, baltus dantis, gražų stotą, dar gi pagal tuos laikus buvo pakankamai aukšta (162cm) ir liekna. Jos laiškai motinai atskleidė, kad jau tuomet Barbora naudojosi kosmetika ( kvėpinosi ir pudravo veidą, dažnai prausėsi)."

Iki šių dienų Barboros ir Žygimanto Augusto meilė lyginama su Džiuljetos ir Romeo meile – romantiškos meilės istorija. Tačiau istorikas Edvardas Gudavičius knygoje „Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų" ją kiek sužmogina: „ Bonos ir Siciliečio Amato auklėtinis, turėjęs ne vieną moterį, visą laiką aktyviai lytiškai gyveno. (...) Barbora Radvilaitė iš pradžių tapo lyg ir eiline didžiojo kunigaikščio meiluže, bet ši meilė netapo epizodu (...) eilinis jaunojo Jogailaičio „pasižmonėjimas" virto atsidavusios meilės ryšiu. (...) Barboroje jis surado tai, ko niekas kitas jam nedavė. Ir visa tai pasireiškė vien kamerine apimtimi, visas dvasinis Barboros pasaulis atsivėrė tik buitinio bendravimo momentais, tačiau to užteko, kad be galo išrankus šio pasaulio išrinktasis nebepanorėtų jos palikti. Ne kiekviena terpė, ne kiekviena šalis ir ne kiekviena epocha galėjo duoti tokias moteris, o XVI a. Lietuvos diduomenė davė. Barborą Radvilaitę galima pavadinti Renesanso epochos Lietuvos asmenybe, harmoningai atitikusia spekuliatyvų ir nekūrybišką, tačiau aukštą Žygimanto Augusto intelektą."