Malda neturi sienų...

iliustracijaBerods, patys politikai „pakrikštijo" piliečius, turinčius žemės plotus pagal nuosavybės teisę, bet jų nedirbančius, ir susirenkančius skiriamas išmokas – „sofos ūkininkais," O štai visai neseniai katalikiškas mėnraštis „Artuma" su pašnekovais kalbėjosi apie tai, ką išgyvena Bažnyčia ir bendruomenė, ką atskleidžia šių dienų sunkumai ir krizės, tą publikaciją pavadindami „Bažnyčia „ant sofutės"... Šaržuojant hedonistiniu požiūriu šie du palyginimai gali turėti ir panašų pojūtį, kaip ir su sarkazmu kalbančiam to pokalbio dalyviui, buvusiam Molėtų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kunigui, Šventąjį Raštą aiškinusiam ir Molėtų viešosios bibliotekos lankytojams, dabar kaimų parapijų klebonui jau ne mūsų rajone, Algirdui Akelaičiui „Man ši karantino situacija – tikras geimerio rojus. Dievas pagaliau su meile atsigręžė ir į priklausomus nuo kompiuterio žmones! Dabar galiu pateisinti savo neveiklumą, neva „ištikimai laikausi Sveikatos apsaugos ministerijos nuorodų." Aišku, su sarkazmu kalbu.
Apie tai galima atsietai šnekėt, kol parapijoje nesuserga viena, antra, trečia šeima. Tada mirties akivaizda tampa labai reali. Ir gražbyliavimai apie pasitikėjimą Dievu atsijungia. Belieka tiesa, kad šitos pandemijos atžvilgiu esi toks pat nuogas prieš bendruomenę, kaip ir pati bendruomenė. Belieka nuolankiai prašyti: „Maldaukime Dievą, o kokia bus Jo valia – pamatysime."
Man, sekmadieniais sėdinčiai kaip tik ant sofutės ir žiūrinčiai Šv. Mišias (oi, atsiprašau, dalyvaujančiai Šv. Mišiose) irgi parūpo pasidomėti, kaip gi veikia šis karantino laikotarpis uolius katalikus: ar ši situacija nesumažina tikėjimo, ar Bažnyčia atlieka savo funkcijas ir ar, apskritai, po „karantininių maldų ant sofutės", nesumažės bažnyčiose besilankančiųjų tikinčiųjų.
Pasitelkime į pagalbą statistiką. Prieš 10 metų, Lietuvos gyventojų surašymo metu, Romos katalikų bendruomenei save priskyrė 77, 23 proc. Lietuvos gyventojų. Žinant, kad per 10 metų emigravo apie 337 tūkstančius Lietuvos gyventojų, dar keletą tūkstančių nusinešė pandemijos metai, vis tiek šalyje liktų keik daugiau nei 2 milijonai deklaruojančių save katalikais. Nežinau, ar tokiam būriui užtenka 55 dekanatų, 708 parapijų, 1025 veikiančių bažnyčių ir koplyčių bei apie 900 kunigų, bet, jei tiek yra, turbūt taip ir turi būti.
Sausio 17-osios sekmadienį Lietuvos televizija tiesiogiai transliavo Šv. Mišias iš Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios, aukojamas Molėtų dekanato dekano, monsinjoro Kęstučio Kazlausko ir Molėtų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaro kun. Ginto Petkevičiaus, patarnaujant jaunajam zakristijonui Linui, giedant vietiniams giedoriams. Tik va, jei ne monsinjoro pasisveikinimas, ir pasakymas, kad Šv. Mišios transliuojamos iš dviejų palaimintųjų krašto, nevietinis „sofkutės maldininkas", taip ir būtų nesusivokęs iš kokios gražios bažnyčios su balto padūmavimo žiemišku kraštovaizdžiu, dar labiau pabrėžiančiu vietos sakralumą, vyko transliacija. Tuo ji ir skyrėsi nuo transliacijų iš didžiųjų miestų Lietuvos bažnyčių, kur pamaldų eigoje šmėsteldavo ir transliacijos vietos pavadinimas ir vyskupo pavardė...
Kraštietis, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas Vytautas Kaziela, sekmadieniais eidavęs į bažnyčią, sako, ir dabartinėje situacijoje nematąs kažkokių ypatingų problemų. Disciplina, anot jo, reikalinga jauniems, o vyresnio amžiaus žmonėms nebereikia priminti apie Šv. Mišias. Kadangi televizoriaus jis nežiūri, tai dažniausiai feisbuko pagalba dalyvaujantis tada, kada turi laiko ir noro pasimelsti kartu su iš Utenos bažnyčių transliuojamomis pamaldomis. „Vis dėlto, manau, kad svarbiausia yra žmogaus gyvybė, – sakė V. Kaziela, - kad buvo supratingi vyskupai ir atšaukė savo sprendimą dėl lankymosi bažnyčiose. Svarbu išlaukti, išbūti šį laikotarpį, ir nesvarbu, ar jis bus ilgesnis, ar trumpesnis. Tikėjimui tai tikrai nepakenks. Man ta izoliacija savotiškai net gi veiksmingesnė. Juk, būdavo, nueini į bažnyčią, ir vėl leki... O dabar yra daug daugiau laiko, gali ir Šventą Raštą paskaityti, gali kur kas giliau viską suvokti, nei buvusioje kasdienybėje. Tad, būdami ir „sofos katalikais", tikrai neprarasime tikėjimo..."
Buvusi Molėtų menų mokyklos mokytoja Aušra Grigonienė, sako, kad dabartinėje situacijoje, kai pamaldos vyksta nuotoliniu būdu, perdien gali rasti daug bažnyčių, kuriose transliuojamos Šv. Mišios įvairiu metu. Aišku, tai neprilygsta gyvoms mišioms, bet bent tokiu būdu gali jose sudalyvauti. Tačiau, anot moters, apima dar kitoks jausmas, kai dalyvauji, kad ir nuotoliniu būdu, kaip Šv. Mišių aukoje iš Videniškių bažnyčios, su pažįstamais žmonėmis. Monsinjoro Kestučio Kazlausko aukojamos Šv. Mišios jai priminė vaikystę, kai apie 1964-uosius metus, kartu su seneliais dalyvaujant Jiezno bažnyčioje, pamaldos vykdavo „atsukant altorių į žmones." Jos nėra naujiena, greičiau primirštas veiksmas, bet, pavyzdžiui, Vilniuje, Šv. Onos bažnyčioje Šv. Mišios tebėra aukojamos veidu į altorių... O dėl „Sofos katalikų" tai, anot moters, priklauso nuo žmogaus požiūrio: ar jis tik žiūri televizorių, ir daro, ką nori, ar iš tiesų dalyvauja Šv. Mišiose.
Alantoje gyvenantys Jolanta ir Danielius Drazdauskai pirmenybę teikia „gyvoms mišioms", tačiau ne tik šiandieninė situacija, bet ir apskritai, žmogaus metai bei žiemos sezonas, diktuoja tam tikrą uždarumo ratą. „Kai giedodavau bažnyčios chore, tai eidavau į bažnyčią, – sako Danielius, o dabar mano maršrutas tik lova, krosnis, kompas... O štai žmona Jolanta, tai ji, būdavo, ir grįžus iš bažnyčios dar ir antras Šv. Mišias išklauso, transliuojamas per televizorių." Bažnyčia, anot D. Drazdausko vykdo daugybę funkcijų, todėl nuotolinis dalyvavimas bažnyčioje neatstos to, ką žmonės patiria gyvai. Vyrui labai patikę Šv. Mišių transliacija iš Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios, gal net geriau už visų garsių ir žinomų Lietuvos bažnyčių kunigų aukojamas mišias.... Kadangi Danielius ir pats fotografuoja, tai meniški Videniškių apylinkių vaizdai, spustelėjus pirmajam šaltukui, pastebėti drono ir transliacijos režisierių pateikti Šv. Mišių eigoje, tikrai prisidėjo prie gerųjų emocijų. Jolanta, paantrinusi vyro mintims, sakė, kad bažnyčios nauda yra labai didelė žmogaus dvasiniam pasauliui, Dievo pažinimui. Ji dalyvaujanti tikinčiųjų moterų būrelyje, kai susirinkus draugėn, pasidalinama klausimais ir atsakymais apie Dievą, o šiuo metu tokia veikla nevyksta, todėl jaučiamas tam tikras dvasinis stygius. Tačiau, kai viskas sugrįš į savo vietas, sugrįš ir įprastinis bažnyčios ir tikinčiųjų gyvenimas...
Vis dėlto, bene išskirtiniausias Šv. Mišių iš Videniškių bruožas buvo tas, kad po jų buvo einama prie palaimintojo Mykolo Giedraičio altoriaus ir ten meldžiamasi, todėl negalėjau nepaskambinti Molėtų krašto garbės pilietei, parašiusiai Giesmę palaimintajam Mykolui dar 1998 metais, tolimai jo giminaitei Vandai Giedrytei. „Televizoriaus nežiūriu, tai ir nemačiau tų Šv. Mišių, - sakė V. Giedrytė, bet skambino draugė ir sakė, kad tos mišios buvusios kitokios.... šiltesnės. Tik nerašykit, kad televizorius neveikia, o tai prineš bent kelis, neturėsiu nė kur dėti" – spėjom abi pasijuokti iš tų menamų vaizdinių... „Man užtenka Marijos Radijo, kitų transliacijų. Maldai ir susikaupimui nesvarbu nei vieta, nei laikas, - sakė moteris, ilgus metus neišeinanti iš savo buto kambario. Nepaisant to, pandemija pakeitė ir josios gyvenimą. „Negana to, kad aš pati niekur neinu, bet ir pas mane niekas neateina, o jei ir ateina kartą per savaitę socialinis darbuotojas, tai ne ilgiau 15 minučių, bet po to viską dezinfekuoju, – pasakojo V. Giedrytė jau metus besinaudojanti ateinančių socialinių darbuotojų paslaugomis. „Ką veikiu? Rašau, bet dabar rusų kalba. Nenoriu visko iš anksto atskleisti..." – sakė pripažinta tautodailininkė ir literatė Vanda Giedrytė, perduodanti linkėjimus visiems molėtiškiams, o ypač giedraitiškiams. „Svarbiausia – ramybė. Kuriems reikia Dievo, jie visada jį suras. Ir tegu nekaltins Jo dėl šios pandemijos, nes kaltas yra žmogus. Kai skambina draugės, sakau, pažiūrėkit į dangų – koks mėlynas dangus, seniai tokio nemačiau, tik vaikystėje...
Aš nesu reikli, mėgstu viena pasimelsti... „ – sakė Vanda Giedrytė, nepaisydama karantino maldos nepatogumų „bažnyčioje ant sofutės"...
Panašiai mąsto ir jau minėtas kun. A. Akelaitis: „Gali atrodyti, kad malda per nuotolį kažkokia ne tokia. Bet ligoniai, kurie ištisai meldžiasi su „Marijos radiju", primena, jog čia tikrai ne distancijos klausimas Dar nespėjome išsikristalizuoti dvasingumo – kaip melstis transliuojamose Mišiose. O ligoniai tai jau išsiugdę ir sako, kad reikia tam tikros kūno padėties, paskirto laiko, susikaupimo. Būtina dvasinė Komunija. Čia matau daug erdvės pastoracijai.
Tikėjimas mūsų Bažnyčioje per šiuos metus gerokai ūgtelėjo. Juk akivaizdu – Bažnyčia nesugriuvo, nors ji ir šluba abiem kojom. Bet ji šluba buvo ir be pandemijos. Vadinasi, Bažnyčia ieško ir randa tikėjimo atsaką į šią krizę."
Susidariusi situacija tikrai nesumenkins nei Bažnyčios vaidmens, nei tikėjimo, tačiau ar daugelis iš uolių katalikų paklausė savo klebono: ar jis turi pinigų pavalgyti ir mokesčiams sumokėti? Gal Šventoji Dvasia slypi bendrystėje?...

Videniškių Šv. Lauryno bažnyčia
Alvydo Balandos nuotr.

Ir piešinys turi vertę

Piešinys daugeliui žmonių turbūt asocijuojasi su vaikyste, laisvalaikio praleidimo būdu, o mokyklos laikais su nesvarbia mokymo priemone.

Skaityti daugiau...

Pavasario atspindys: virusas plečiasi, ką skaitysime baigiantis rudeniui

Vasara pralėkė taip greit, kaip pralekia nuotykių romanas jį skaitant.

Skaityti daugiau...

Šventvakariais - nuo Kalėdų iki Trijų Karalių

Štai ir atėjo gražiausios metų šventės... Tokios, kokių neregėjo kelios žmonių kartos...

Skaityti daugiau...

Vasaros lobiai – Molėtuose

Pasaulis pasikeitė. Jis tapo lėtesnis. O ir pati gamta sulėtino savo tempą: rūbą keičia lyg devynis kartus matuodama.

Skaityti daugiau...