Ko verkė liepos, arba pasaka apie nestandartinius žmones

iliustracija

Pati baisiausia Žemės gyventojo mutacija – žmogus. O dar baisiau, kad su kiekvienu dešimtmečiu įvyksta vis didesnė mutacija į blogąją pusę... Tarsi koks nematomas, sėdintis aukštybėse, mosuotų „kūju ir pjautuvu" į kairę, į dešinę ir skirstytų būtybes, panašius į žmones, į tinkamus ir netinkamus, o tuos, kurie neatitinka šio standarto – grūstų į rezervaciją. Tupėti rezervate galima ir visą gyvenimą, nes sunku susitarti visiems nestandartiniams, kita vertus, jiems turėtų būti labai paprasta sutarti, nes visi „savi": žino, ką valgo, kaip mąsto ir kuo kvėpuoja. Tačiau bėdų esama ir čia: rezervacijoje ilgainiui tampa ankšta. Ir tuomet kuriamas pabėgimo planas. Tačiau pabėgti nuo savęs būna sunkiausia... Tuomet ieškoma kaltų. Dažnai surandama, arba kažkas pasisiūlo būti kaltu, idant nenukentėtų anojo reputacija. Taip buvo visada ir visur. Taip rasdavosi didvyriai ir kankiniai.
Seniai seniai kažkas panoro, kad visa Rojaus žaluma būtų perkelta į Žemę. O kaip gi Rojus bus be žalumos? – paklausė nestandartinis žmogus, bet buvo užčiauptas žudančiu žvilgsniu. Taip Rojus atsirado Žemėje, aišku, nieks nežinojo – tikrasis jis ar tik panašus į tikrąjį... Žmonės gyveno: gyveno ir dauginosi, dauginosi ir gyveno... Gimus sūnui – sodino ąžuolą, klevą, topolį, žilvitį, šermukšnį, beržą... Gimus dukrai – eglę, liepą, pušį, drebulę, obelį, vyšnią, slyvą... Paskui radosi ir gėlės, ir kita žaluma. Nestandartiniai žmonės draugiškai sutarė su šiais jųjų pasodintais ir išaugintais gyvenimo palydovais. Kai reikėdavo nestandartiniam žmogui statytis medinį namą, ar daryti amžinosios kelionės laivą, jis sustodavo prie, jo manymu, tinkamo medžio, apglėbdavo kamieną, ir, pridėjęs ausį, klausydavosi, ką kalba medžio šerdis, jausdavo, kaip jo syvais teka geroji jėga, ir kaip ji įsigeria į žmogaus rankas, persmelkdama visą kūną. Medžiai ir gėlės buvo gerieji žmogaus globėjai, net ir tuo atveju, kai reikėdavo medį nukirsti. Ne bet kas galėjo medį nukirsti, tik tas, kas mokėjo su juo atsisveikinti, padėkodamas už tarnystę...
Paskui atėjo kiti laikai. Nestandartiniai žmonės keitėsi, maišėsi su tinkamais ir netinkamais, kol išrado cementą. Nuo tada medžiai jiems neberūpėjo. Jie be jokio gailesčio juos rovė, pjovė, naikino... Nebeliko ir nestandartinių žmonių su nestandartiniu mąstymu.
Atėjo naujieji amžiai su betono, trinkelių ir išmanių efektų dėžėmis. Ir Žemė pradėjo nykti...
Dažniausiai pasakos baigiasi laimingai, bet ne visuomet...

Alvydo BALANDOS nuotr.