„Literatų kavinės" administratorė, sukvietusi visus, kuriems nors kartą teko šį tą girdėti apie Džoną, garsiai skaitė pono Džono žinutę: „Atvažiuoju paviešėti. Norėsiu ekskursijos su mįsle, kaip ten pas jus, Lietuvoj, sako, nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką..."

- Na ir juokdarys tas Jūsų Džonas, sumanė liaudies išmintim pažaisti... – pirmasis garsiai pareiškė savo nuomonę Dėdė Benas.
- Ale, nesakyk, va, nebūt užsienietis, tai ir sugalvojo sau pramogą ir mums dar galvosopį, – kraipydamas galvą ir tyliai mykdamas, regis, sau po nosim burbėjo kaimynas Pranas.
O dėdė Petras, beveik savu tapęs po Džono „ubagavimo" Molėtuose, net pasisiūlė būti pono vedliu. Žinoma, kai tik bus aiški lankymosi vieta... O vieta vis dar buvo neaiški. Eleonora siūlė žiūrėti į žvaigždes ant Molėtų observatorijos stogo, bet kiti sakė, kam jam toks stogas, kai ten dangoraižių pilna... Pagal Džono charakterį labai tiktų „Žalvario skulptūrų parkas", bet, kam jam lįst lietuviškon Diogeno statinėn? Dar supras, kad mes čia kokie nesiprausėliai ir šiukšlių kaupėjai, o gal, neduok Die... pagalvos, kad mes jam Diogeno sindromą įtariam...
- Žinot, mielieji, man patiko jūsų samprotavimai – užtikrintai tvirtu balsu pasakė administratorė. – Bet aš siūlau mūsų Džonui parodyti „Geležinę bobą".
- Vaikeli, tai kur tu dabar rasi meistrą, katras tokią bobą mokės nukalt? – suspiegė Petrienė.
- Boba tu boba, - numojo ranka dėdė Pranas, – geriau, sakytum, iš kur tiek geležies gauti, kad boba išeitų... Ir pagal kurios bobos atvaizdą reikėtų ją iškalti ar suvirint?! Neįmanoma... Apsijuoksim...
- Ale, ot, kakie žmones aplinkui, tikri begalviai ir be pomiatias... (Visi sukluso, pasimuistė, tarsi jiems būtų staiga tapę nepatogu sėdėti). – Taigi Levaniškiuos yr cekava gelažine boba ! – regėjos, net šokte pašoko nuo kėdės dėdė Petras.
Akimirką buvo tylu. Eleonora, neiškentusi tos tylos, net prunkštelėjo, kikendama sau po nosim:
- Radai ką Džonui rodyt? Nu, kūda, didelėm akym, bet ne gelažinė, ir ne boba, greičiau ledi, be to gi savo Petrą neprastą turi...
- Eleonor, taigi durnaropes da neprasikalė iš pa sniega, a tujai kalbi lyg būtum jų apsuosčius... (Jau sėdėdamas ir pakankamai ramiu balsu dėstė dėdė Petras) – Man ne minčių nebuva apia tu, katra rajono valdžion taika... Aš gi atsiminiau, kad mažų mani gųzdindavo „gelažini bobu". Sakydavo, jeigu neklausysiu, tai nuves miškan pria gelažines bobas ir ta inkres protą gelažini kačergu, – įsijautęs į vaikystės prisiminimus tarmiškai kalbėjo Dėdė Petras.
- Tai mūsėt gerai bus įkrėtus toji boba, kad pomietės da turi – atitarė nepatenkinta Eleonora. Juokdamasi jai pritarė ir visi kiti.
- Šaunu, labai gerai, Dėde Petrai, Vadinasi, pats galėtum ir vedliu pabūti.- apsidžiaugė „administratorė".
- Tai raiks, a kas daryt, mana vaikus anas pirma sukaliečija, ale paskui prižiūrėja ir Anglijaj, ir Amerikaj... Raiks ir man jam padėt..
Dėdei Petrui sutikus, o visiems kitiems pritarus, beliko laukti Džono vizito.
Kitą rytą keistuolis Džonas jau buvo kavinėje. Palabintas ir pavaišintas, perrengtas sportiniu kostiumu ir batais, užrištomis akimis buvo įsodintas į „administratorės" džipą ir dardėjo Levaniškių keliuku. (Būtina kelionės sąlyga – tyla, kad geriau atsivertų kiti pojūčiai).
Kelionė nebuvo ilga, o paskutinis puskilometris labiau priminė važiavimą arkliu, nei mašina, bet to kelionės organizatoriai ir siekė. Automobiliui sustojus vidury plyno lauko ir Džonui atrišus akis, jis išlipo iš mašinos, apsidairė ir tepasakė: „Čia - Lietuva, čia – tylu ir tuščia..."
Administratorė su Dėde Petru susižvalgė, bet nieko nepasakė. Už tai Džonas priėjo prie Dėdės Petro ir paspaudė jam ranką".
- Sveikas, Dėde Petrai, supratau, kad mašinoje važiuojat ir Tamsta, nes tokio česnakų kiekio seniai neužuodžiau...
- A, taigi taigi... – išlemeno nekaip pasijutęs Petras, bet jis turėjo pasiteisinimą, kad česnakas – vaistas nuo visų ligų, gal net nuo ebolos viruso... O kadangi Lietuvoj dabar siaučia gripai, tai jis rekomendavo ir svečiui užkrimsti česnako skiltelę:
- Ir nuo viruso, ir nuo blogos akies, – ištiesė iš kišenės ištrauktą česnako galvutę Džonui.
- ...ir nuo energetinių vampyrų, – vis dar dairydamasis aplinkui,, ištiesė ranką ir Džonas.
Dėdė Petras nelabai suprato apie ką kalbėjo Džonas, bet žinojo, kad turės ko paklausti. Gal Petrutės, o gal Eleonoros...
- Atrodo, kad jūs gerai vykdot mano norą, - vis dar dairydamasis aplinkui ištarė Džonas, – nes aš nežinau kur esu ir nežinau ką rasiu...
- A a, taigi taigi, – pataikaudamas lindo į akis Dėdė Petras. – Mes pamįslyjam, kad Tamsta gal esi bendravis su aną kraštą ministri pirmininki Margaretu Tečer, katrų visi žinoją kaip „gelažinį ledi", tai mes, va, turim irgi panašaus pavadinimą daiktų, paskutiniu metu labai mėgstamų internetinių lobių ieškotajų.
- O, daros vis įdomiau. Tai veskit greičiau. – nekantraudamas pasakė Džonas.
- Tai ainam ainam, akių tamstai nerišma, ba, vis tiek nerasi pats kelia, aikit paskui mani.
Ir Dėdė Petras nuskubėjo žemyn. Vorele paskui jį nusekė Džonas ir Administratorė.
Tik bėda, kad Dėdė Petras niekaip negalėjo prisiminti takelio iki „Geležinės bobos"... Nuorodų nebuvo jokių, o vaikystės takeliai seniai buvo užžėlę, bet pasirodyti nežinančiam kelio Dėdei Petrui būtų buvę kur kas nepatogiau, nei prisipažinti, kad pasimetė pats savo žinojime. Todėl jis ėjo per brūzgynus, o kiti sekė paskui. Visi tylėjo, manydami, kad čia taip turi būti, kol, galiausiai susivokė Administratorė.
- Dėde Petrai, ar tikrai žinai, kur mus vedi?
- O kaipgi? Žinau tris kelius, tai kuris pirmas nuves, tuo ir aisim...
Ir vėl stojo tyla. Administratorė, supratusi Dėdės Petro gudrybę, apsimetė, kad jai reikia aplankyti „nykštukų trobelę" ir pasislėpė miško tankmėje, o Džonas, pavargęs ir nusiplūkęs nuo tokių vaikštynių, nė pats nepajuto, kaip šleptelėjo ant kažkokio akmens.
- Pailsėkim Dėde, - pasakė Džonas ir pasiūlė prisėsti uždususiam kelionės vedliui. O pats išsitraukė „džipiesą".
- Tai kur mes turim nueit, Dėde? – ramiai paklausė.
- Tai, kad man rodos, jau atėjom. Tamsta ant to daikto ir sėdi.
Džonas prapliupo juokais.
- Tai čia akmuo tokiu pavadinimu? – nustebo ir Džonas. Kas jį sugalvojo?- vis dar juokėsi...
- Pagal Tamstas žinutį, tai sugalvojam mes visi, a bobų šitų, tiksliau akmenį radą ir pavadiną taks Liatuvas rusas, archeolagas kaip maną vardu, Tarasenka.
- Ir jūs tikit, ką rusas jums prigalvojo?
- A, kaip netikėsi, anas buvą didesnis liatuvis, nei 100 tikrų liatuvių. Išvaikščiają Lietuvų skersai išilgai, ištyrinėją, surinką duomenis apia mūsų akmenis ir kų žmones apia juos atsimena, ar girdėjį buvą iš savą senelių, užrašę. Tai va, apia šitų akmenį, sakydavo, kad senovej gyveno tikra tokia baisi boba šiose apylinkėse. Ana vaikščioją su kačergu ir mušdavą žmones. Ale paskui, maž ką pati išsigundą, kad žemėn inlindą, a maž kokia ragana buvą, ar kas jų užkeikę, kad ana akmeniu pavirtą. Žmones nustoją jas bijot ir pradėją jų pačių kapot, kad girnas miltam malt pasdarytų. Va tokia, va, istorija...
- Gerai jūs čia mane apmovėt, bet sąlygas įvykdėt: ėjau nežinia kur, nežinia ką pamačiau, išgirdau, ir nežinia ką parsinešiu...- lengvai tekštelėjo per petį Dėdei Petrui.
Matydamas, kad grįžta Administratorė, Džonas ėmė ir netikėtai paklausė:
- Bet jai jums tokia brangi ši „Geležinė boba", tai kodėl prie jos taip sunku prieiti – ir pelkės, ir brūzgynai... Negi neturite kam prižiūrėti?
- Mielas Džonai. Anoj Lietuvoj mes mokėjom saugot Lietuvos turtą, o šitoj Lietuvoj pamiršom kas yra mūsų turtas ir nežinia ar prisimintume, jei kas pasiūlytų didelius pinigus ir lieptų parodyti lobius Lietuvai. Iš čia seka kita patarlė, kad lazda turi du galus. Bet visa šita numatė pats Tarasenka...
- Jau žinau, mano planšetinis surado. Galiu jums paskaityti: „Praeities paslapčių pažinimas eina įvairiais keliais, takais, kad pametus teisingą kryptį vienam, surastų tikrumo pėdsakus kitas..."
Administratorei ir Dėdei Petrui beliko tik skėstelti rankomis ir pakviesti Džoną į automobilį,,, Žinoma, jau neužrištomis akimis, kad šis susipažintų ir su Levaniškių apylinkėmis. Bet Džonas nebūtų Džonas – bevažiuodamas Levaniškių gyvenviete, ėmė ir paklausė, iš kur atsirado Levaniškių pavadinimas.
Dėdė Petras pradėjo čepsėti lūpomis ir jau norėjo lementi, kad nežino, bet Administratorė užvedė ant kelio, kad, girdi, koks tai kareivis ar generolas ėjo šituo keliu, o Dėdė Petras greitai sumetė ką reikia daryti. Ir tęsė toliau...
- Aa, taigi taigi, sakydavo, kad kaną kaks ti generolas ar prastas kareivis, vokietis ar prancūzas, užsimanę un savą raikalą, tai sustabdę visų pulkų, intėję miškan, ir išlakę nuogu užpakaliu, baisiai rėkdamas, kareiviai pradėję pyškint bele kur, nes iš ją padrikų žodžių, supratą, kad miške liūtas tyką priešų. Žmones ilgai šnekėją apia tų vietų, kol iki mūsų dienų ana skamba vis da panašiai Levaniškiai.
Džonas garsiai kvatojosi, sakydamas, kad čia legendų ir istorijų kraštas, ir kad Lietuva turėtų nustebinti pasaulį laukinėmis ekskursijomis.
O Administratorė, mirktelėjusi Dėdei Petrui, padėkojo Džonui už geras emocijas ir pasakė, kad ateity vietoj Levaniškių gali atsirasti ir Briedžiamiškės, mat jau keletą vasarų paežerės gyventojus gąsdina briedžiai, į savo marštutą įtraukę ne tik mišką, ežerą, bet ir gyventojų kiemus...