Seniausias Molėtų žmogus

Ankstyvas pirmadienis. „Literatų kavinėje" dar tylu. Administratorė apmeta žvilgsniu kavinės kertes ir eina prie baro. Staiga pasigirsta duslus beldimas į duris. Ji grįžta ir, žvilgtelėjusi į langą, pamato, kad lazda beldžia Molėtų Simas.S. Atidaro duris.

- Tai nesimiega, dėde? – sako ji.

- Labas, vaikeli... Nesimiega... Gal duosi laikraščių paskaityt... – sako dėdė, braukdamas varvančią nosį į rankovę.

- O tai į biblioteką neinat, tamsta? Aš tik „ Lietuvos rytą „ turiu. – pasodina prie atokesnio staliuko senolį.

- Einu, kasdien. Ale ten visų iškart laikraščių neduoda, liepia po vieną paskaityt. Vaikščiok man ten po kelis kartus nuo stalo prie lentynos, nuo lentynos prie stalo... – mosteli ranka Simas S. ir laukia kada jam paduos laikraštį.

Administratorė atneša jam „Lietuvos rytą" ir puodelį žolelių arbatos.

- Žinai, vaikeli, kodėl aš taip ilgai gyvenu? Jau trisdešimt metų negeriu nei kavos, nei alkoholio. Tai va, jei nori mano metų sulaukt, vaikščiot visur ir dar knygas, laikraščius paskaityt, tai ir tu negerk šitų „brudų." Geriau žalių mėlynių vasarą, o žiemą džiovintų pakrimsk...

- Gerai, dėde. Tik jei visi taip darytų, tai man tektų kavinę uždaryt...

Simas S. įninka skaityti laikraštį. Staiga pašoksta ir kviečia administratorę.

- Skaitei, kas parašyta? Taigi gimusį Kristų lankė nebe trys karaliai, o bala žino kiek. Ir dabar jau rašo, kad iš Kinijos. Čia, matyt, prieš pasaulio pabaigų... O gal bijo karo su „siauraakiais"...

Patyli ir vienas, ir kitas. Pavarto laikraštį. Simas S. vėl pradeda kalbėti.

- Ar skaitei „Knygų apie Mariją", vaikeli? Aš tai skaičiau. Tai matai, kuo mes tikim... Ti parašyta, kad Marija Kristaus suslaukė su ženotu diedu ir kad turėjo gal dešimt vaikų...Išeina, kad gi nekokia moteris buva. Kai pamįslyji, tai poterius visus raikia perrašyt...Žinai, man virš aštuoniasdešimt penkių ir dabar mani domina tik religija ir iš kur mes atsiradom. Per gyvenimų šitiek knygų perskaičiau... Žemė atsirado daugiau, kaip prieš keturis milijardus metų, o žmogus tik prieš du milijonus metų... Tai kaip gi mum galėja sukurt Dievas?... Va kas man neaišku.- baigia monologą Simas ir staigiai išgeria atšalusią žolelių arbatą.

- Tai pas kleboną buvot? Gal jis ką paaiškintų... – mandagiai pataria administratorė.

- Buvau... – numoja ranka Simas S. – Sakė, kol Vatikanas nieko nepakeitė raikia tikėt tuo, kaip yr...

Atsistoja. Užsideda kepurę ir jau ruošiasi eiti, bet dar kažką prisimena...

- Ai, sakė, kad čia kokias tai vinis daliną... Ar teisybė?

- Ne, dėde, patys žmonės susinešė, o kas norėjo atgal parsinešė. Čia toks renginys buvo. – sako administratorė.

- Ale pamyslyk, kakie navatni žmonės, ir atsinešė ir parsinešė... Tai maž dą liką kaks didesnis? – neatstoja žmogelis.

Kavinės administratorė, suprasdama situaciją, atneša patį didžiausią vinį ir paduoda vyriškiui. Tas jį pavarto tarp delnų, patenkintas įsideda į kišenę ir sako:

- Bus man stogui prikalt. Skaičiau, kad konservatoriai su Europas Sąjungu stogus gali pakeist. Ale, bestijas, dešimt tūkstančių jiem raikia garantą... Nesusdėsiu... Paskui smerčiai neužteks...

Prie durų atsisuka ir širdingai atsisveikina.

-Nu gerai, atia, vaikeli...