Karšta. Lauke net tvanku. „Literatų kavinėje" šaltą orą pučia kondicionieriai.

Langai pritemdyti žaliuzėmis. Tačiau pagrindinis lankytojų būrelis sėdi lauke – po margaspalviais skėčiais. Tai savotiška miestelio puošmena, įnešanti vasaros ryškumo.

Kažkoks nepažįstamasis užeina į „kavinės" vidų ir eina tiesiai link baro.

-Laba diena, ateinu pas jus, kaip skelbia įvaizdžio reklama, pažiūrėti kas čia tokio tikro: pienės baigia nužydėti, nebebus geltono lauko, gal žolė bus žalesnė, nei kitur...

„Kavinės administratorė", nelabai suprasdama ką nori pasakyti svečias, o ir nepažįstanti jo, bando atitarti:

- Na, jei palis, tai gal ir bus žolė žalesnė, nei kokiame didmiestyje... Ar ko norėsit, tamsta?

- Norėčiau kalvadoso su ledais.

Kažkokia manija: kaip tik svečias Molėtuose, taip ir kalvadosą jiems duok – mąsto sau administratorė, bet garsiai sako:

- Kalvadosas pas mus lietuviškas iš anykštėnų obuolių. Galiu atnešti ir gryno, ir kokteilį padaryti... Ragausite?

- Aš ir sakau, kad čia pas jus viskas sava, ir viskas tikra... Būtinai paragausiu – iš smalsumo.

Administratorė linkteli ir dar suspėja žvilgtelti ar turi visų telefono operatorių greitosios pagalbos numerius...

Tuo metu ateina lazdele pasiramsčiuodamas seniausias Molėtų žmogus Simas S.

- Labas, vaikeliai, nu ir karšta. Ar padarytum man žolelių arbatos?

- Sėskit dėde, tuoj atnešim...

Vyras atsisėda priešais nepažįstamąjį.

- Kas toks tamsta būsi? Malėtuos da nematytas...

- Keliauju po Lietuvą... Paskaičiau, kad čia viskas tikra, tai ir užsukau pažiūrėt...

- Suvaryta dabar mūsų Lietuva, va, prie Smetonos tai buvą visa kas tikra, ale, tamsta, jaunas, tai gal ne nežinai kas tas Smetona buva...

Tuo metu atnešama ir arbata, ir kokteilis su kalvadosu.

- Na kodėl gi, bobutė pasakojo, kad per upelį Amerikon buvo susiruošęs...Klausykit, tamsta, kad jau pradėjom šnekėtis, tai gal kartu susėskim, o tai kažkaip nepriimta rėkaut per stalą.

Jis atsisėda šalia molėtiškio.

- Tai iš toli babute...- klausia molėtiškis, gerdamas arbatą.

- Mirė Amerikoj, bet kilusi buvo nuo Kauno. Aš – Džonas, - ištiesia ranką senukui.

- Mūsiškai tai tu Jonas, aš tai – Simas, Simanas pilnumoj...

- Gerai ši kavinė gamina. Geras kalvadoso kokteilis. Atgaivina. Gal ragausit gryno?

- Nu kam jau anas man. Aš jau inpusėjau devintų dešimtį, a trisdešimt metų negeriu jokią alkaholią, a dešimt metų viškai nemiegu – nežinau nė kaip gyvenu...

- Amerikoj galėtumėt sau gyvent namuose, o kiti eitų į jus žiūrėti, taip galėtumėt ir neblogai pragyvent...

- Ai, kiek jau ti man beliką. Gerai ir čia. Kam ti man ta Amerika... Matai, ir pats, va, babutes šalin atvažiavai pažiūrėt, traukia, a?...

- Nu jo. Žinai, tamsta, dabar gi Lietuvoj poezijos pavasaris vyksta, o aš iš tų užsienio poetų būsiu. Šeštadienį važiuosim į Alantą, pas Pagulį į atlaidus, paskui pas Kakarą... Ar mėgstat poeziją?

- Nu jau, iš manys joks paetas. Neskaitau aš tų rimuotų ir nerimuotų. Poezija – laiką gaišimas. Susmyslyja ti dabar visokius atlaidus, tai paetų, tai molią... Sakytum ti nuodėmes atlaidžia, kad eilėraštį paskaitai... Tai čia visa, kad Dievu mažai tikinčių. Kaip Seimi - vieni sukuria įstatymus, kiti apstatymus, tiaip i čia...A sakai, kad čia visa tikra... Tiaip ti tau tik iš lektuva gali atrodyt...

- Šeštadienį tai Alantos bažnyčioj Maironį garsiai skaitysim. Šis žmogus neturėtų jums sukelti priešiškų jausmų.

- Anas tai ne: ir kunigas, ir paetas, ir Dievų, ir Lietuvų mylėją, saką, laikrašty skaičiau, ja visa Europa biją... Ale, kad Alantoj- ne Malėtuos bus...

- Galėčiau nuvežti tamstą.- sako baigdamas gerti kokteilį Džonas.

- Tai kad su nepažįstamais nevažiuoju, kaip saką maną anūkas.

- Tuomet reiks su „Šerifais"- mačiau čia dažnai stovi jų mašina – bando juokauti Džonas. Keista, kad pas jus leidžia taip vadintis policijai.

- Nu, pas jus anys gal ir policija, pas mus tai apsauga. A „Šerifai", kad piemenis pagąsdintų. Amerikai nebuvau, ale vesternus žiūrėdavau, anys gi be perspėjimą gali šaut... Tai tau ir šerifai... – sako atsistodamas molėtiškis Simas. – Nu tai laimingai, tamstai poetui. – Duoda ranką ir nueina.

Nepažįstamasis šypsosi.

Staiga nuo durų dideliais žingsniais sugrįžta seniausias Molėtų žmogus. Prieina prie administratorės ir sako:

- Prisiminiau. Maną atmintis labai gera. Tai gi čia tas pats škotas, kur Raišienį visų naktį tūsę pą Vilnių, kad rastų devynių metų išlaikymą kalvadosų iš Pietų Prancūzijas... Prieš dešimt metų buvą atvažiavys Malėtuos par paezijas pavasarį, tai mažiau skaitę, daugiau lakę. Tai moteriškę, bibliotekas direktorę, na tą kartą, saką, soti užsieniečiais paetais, tai ir paezijas pavasarią Malėtuos nebedarą. Matai, va, saką, Alantoj, Pagulį, pas Kakarų... Gerai, kad tu, vaikeli, kalvadosą turi, tai nervų netampys. Ale, jau būk pasruošus, naktį atvažiuos dabar jau pas tavi un kalvadosą...

Numoja ranka ir nueina.

- Ponia, tikrai geras jūsų kalvadosas, žinosiu, kad ir lietuviai moka jį gaminti. Gal dar pakartokim taurę gryno kalvadoso ir juodos kavos, galima?

- Galima, tik prašyčiau susimokėti, nes poezija čia nepadės – nugąsdinta senojo molėtiškio perspėja poetą „Literatų kavinės" administratorė.

Svečias ištraukia poezijos knygelę ir brūkšteli:

„Literatų kavinės" administratorei – „kalvadoso poetas"... Susimokėsiu šeštadienį. Džonas.