Prasidėjo kalendorinė vasara, bet orai atšalo.

„Literatų kavinėje" dėl to nei sumažėjo, nei padaugėjo klientų. Čia, kaip sakoma, kavinių versle svarbiausia – bendravimas.

„Literatų kavinės" administratorės žvilgsnis sugauna „Lietuvos ryto" dienos sakinį: „Vyrai – kaip rudens lapai. Išsišluoji kiemą ir lauki kito rudens." ( Taip juokaudama kalbėjo jau kažkelintą kartą ištekanti garsi pianistė M. Rubackytė, kurios sutuoktiniu šį kartą taps 57 metų medicinos profesorius iš Šveicarijos...). Šypsosi pati sau ir administratorė, vis bandydama prisiminti su kuriuo dvaru ( greičiausiai Bebrusų) susijusi ši Mūza...

Mintis nutraukia lankytojos su bijūnais. „Dar gi ne abiturientų išleistuvės Molėtuose, kad vaikščiotų su bijūnais" – pagauna save mąstančią apie vasarą administratorė.

Moterys paprašo vazos, kad galėtų pamerkti gėles. Nors akyla administratorė būtų ir pati susipratusi tai padaryti...

Kažkaip buvo primiršusi šias krūmines gėles, o jos visai neblogai derėtų prie „kavinės" interjero...

Moterys, tarsi norėdamos pasiteisinti, sako, kad tas gėles mielai padovanotų kavinei, bet jos skirtos poetams, rašantiems apie bijūnus... (juokiasi)

Administratorei tampa aišku, kad jos čia užbėgo tik trumpam, nes važiuos į Etnokosmologijos muziejų, kur vakare vyks poezijos skaitymai.

Skaito meniu. Užsisako kavos „Bitė" ( pagal kraštiečio A. Sabaliausko, turėjusio kavinę Molėtuose, receptą). Administratorė dar pasiūlo medaus su riešutais ir razinomis. Šios sutinka.

- Vasara šįmet prasidėjo pavasarį, bet kaži kokia bus iš tikrųjų... – sako pusbalsiu viena atėjusiųjų, kad girdėtų ir administratorė, ir draugė.

- Tuoj pasitaisys, - sako draugė. – Mūsų direktorė atveš vasarą iš Maljorkos.

Administratorė supranta, kad čia atėjo bibliotekininkės ir paleidžia tylų muzikinį foną. Padavėjas atneša kavą ir ypatingai saldų desertą.

- Ar čia mums tą kavą vienu ypu reikia išgerti? – šypsodamosi klausia klientė.

- Čia jau pagal jūsų skonį. Neabejoju, jei gersite greitai – prašysite pakartoti. – įsiterpia administratorė.

Draugės susižvalgo. Tyliai sako viena kitai:

- Ale kokia įkyri ir valdinga – neleidžia vaikinukui nė žioptelt, nei paflirtuoti...

- Skaistybę gal saugo jaunuolio. – sako kita. – O apskritai, tai žinai, vadovui užtenka mokėti keturias komandas: „ ant kilimo", „ dabar išsidirbinėsiu", „priimti", „atleisti"...

- Tu čia apie kuriuos kalbi? – tarsi klausdama sako ir uosto kavą moteris.

- O čia tinka visiems, bet labiau susireikšminusiems vadovams... Tai kaip tą kavą gersim: greitai ar lėtai? – klausia kita.

- Man tai norisi greitai. Pažiūrėsiu, ar norėsis dar...

- Tuomet man teks mėgautis lėtai... Ar žinai, kad trys kultūrinių įstaigų direktorės norėjo pasikelti sau atlyginimus?

- Ne – išpūtusi akis sako draugė. – O tu iš kur žinai, būdama ne Molėtuose?

- Ryšių turiu, brangute, ryšių... – mirkteli patenkinta.

- Norai - geras dalykas, gi ne vogti, kaip dabar įprasta... Bet kažkas sutrukdė? – nori kuo greičiau pasmalsauti draugė.

- Žinai gi Seniūną... Pažiūrėjo į tris juodaplaukes, sako, marš, bobelas, greičiau namo, o tai sijonus ant galvos užversiu ir paleisiu pliku užpakaliu per Molėtus...

- Taip ir pasakė? Eik jau, meluoji tu... – netiki moteriškė.

- Aš taip girdėjau, o kaip ten buvo – tik jos pačios gali pasakyti...- sako draugė, šluostydama lūpas nuo kavos ir statydama puodelį ant stalelio. – Tikrai sakė tiesą – reiks kartoti šitą kavą. Išmano savo verslą šita ponia. Kitą gersiu iš lėto, kaip ir tu... – nueina pati prie baro, kad užsisakytų pakartotinai.

Grįžusi nuo baro ir atsisėdusi šalia bičiulės, moteris tęsia toliau:

- Nieko blogo čia aš nematau. Žinai gi, Šimonytė su Kubilium sako, kad krizė baigias, tai jos tikriausiai ir norėjo tuo įsitikinti, o Seniūnas tikriausiai jau buvo girdėjęs Prezidentės išvadas, kad krizė dar nesibaigia... O be to – jos gi aistringos keliautojos, o už dyka tai nebepavažinėsi – ne tie metai... Tai irgi suprantamas noras. Manau, jei būtų joms padidinę algas, tai jos greičiausiai ir darbuotojams būtų prašę padidinti... Matai, va, kaip vienas geras noras gali prigimdyti daugiau gerų...

- Aš, kaip lėtai geriu kavą, taip lėtai ir galvoju... Priminei keliones, tai ir sakau: kuriems galams vasarą kur nors važiuoti, kai aplinkui savi vandenys. Geriau jau pasirūpintų, kad tie savi netaptų svetimais vandenimis, o tai priėjimų prie vandens vis mažiau ir mažiau... Netrauksi gi kuolo su užrašu „Privati valda", kad galėtum prieiti prie ežero...

- Ką čia kalbi? Kam joms tie savi ežerai vasarą? Kazlienė gali ir be mėsos, ir be karšto vandens – įpratus prie eketės bet kuriam ežere, Narušienė – pati prie polinės gyvenvietės gyvena, Raišienei pakrantę uždirbo bobutė knygnešė...

„Kavinės" tarpdury pasirodo būrėja Nastia. Ji taip pat nešina bijūnais, todėl tiesiu taikymu eina prie moteriškių staliuko, kur pamerkti bijūnai.

- Sveikos, žinau ką kalbat, ir žinau, kad reikalai turi išsispręsti mūsų naudai. Kalta Mačianskienė, kad nepaklausė vyro, pardavė namą, žemę ir priėjimus prie ežero. Bet dabar Navikienė išgelbės. Juk daro renginį Levaniškių bibliotekoj mirusiems rajono literatams. Va, iškvies visų dvasias, ir paprotins šie atvykėlius.

Dar bus taip, kad ramiai negalės gyventi verslininkai Gražiai, direktorius Satkūnas, direktorė Raišienė ir tarybos narių Čimbarų šeima. Dvasios persekios tol, kol šie imsis kokią rodą daryti, kad prie ežero būtų vietos ir Levaniškių gyventojams. Kai tokie žmonės vienoj krūvoj gyvena – taigi pavyzdį turi rodyti visam rajonui. Supratot?- įsakmiai paklausė Nastia ir kiaurai pervėrė žvilgsniu moteriškes. Dar pamosikavo delnais aplink jųjų veidus ir krūtines ir, palikusi jas be žado, pasitraukė link administratorės.

- Labas, klausyk, atnešiau tau pinavijų, na, bijūnais dabar vadina, pasimerk, kvepės ir klientus trauks. Jei nori, vakare ateik pas mane. Dabar tinkamas laikas mesti kortas. Ar aišku?

- Taip taip. Ačiū. Supratau. Paskambinsiu jums. – tvirtai atsako administratorė ir prisiminusi „Lietuvos ryto" frazę, nusišypso pati sau...

Nastios jau nebuvo. Šnekiosios moteriškės tylomis baiginėjo saldumyną, vis dirsteldamos į kvepiančius bijūnus.

Už lango girdėjosi, kaip kažkoks vaikis, tikriausiai Pelakauskienės „Kukučio" auklėtinis, traukė: „Ak vija, pinavija, ir pražydo kaip lelija..."

Moteriškės, nešinos bijūnais, išėjo į lauką.

„Kavinėje" tvyrojo saldus bijūnų kvapas. Ant Nastios paliktų žiedų apsvaigusi tūnojo bitė...