„Literatų kavinėje" vėl sujudimas. Po Molėtų šventės – gimtadienio, sutapusio su Europos futbolo čempionato uždarymu, kavinė buvo trumpam užsidariusi.

Kalbų sklido visokių, bet „visi molėtiškiai" vis tiek „žino", kad „kavinės" administratorė, pasinaudojusi paskutinės minutės skrydžių kelionėmis, buvo nuvykusi į Italiją, tiksliau į Siciliją, kad pajaustų tą kraštą, kuriame, sako, būna įsikūręs pats Liuciferis, kai nori pasivaikščioti tarp žmonių... Tačiau administratorė, kaip teigė patikimi šaltiniai, grįžo smarkiai pasikeitusi, mat kažkokiu būdu jai teko pabuvoti kapucinų požemiuose. Taigi žmonės rinkosi daugiau paspoksoti į administratorę, nei į kavinę...

Iš tiesų toji ponia šiandien atrodė tyli ir melancholiška, net ir apsirengusi per tamsiu drabužiu tokią karštą vasaros dieną...

„Kavinėje", regis, būtų sustojęs laikas.

Viskas taip – lyg tik vakar būtų pasibaigęs Europos futbolo čempionatas. Tik didžiulis ekranas nerodo rungtynių, o markstosi futbolininkų veidais, naujojo gėrimo reklama ir protingomis mintimis. Tos mintys – tarsi aidas pamiršto finalo, liūdnesnio italams ir džiugaus ispanams, kurį šiandien keičia Londono olimpiada...

„Rungtynių nebuvo. Buvo futbolo pamoka. Deja, mokiniai šįsyk buvome mes." (Tai Italijos komandos vartininko G. Buffono žodžiai, pasakyti po pralaimėjimo Ispanijai, kuriuos ekrane keičia Dalai Lamos mintys).

„Jei žmogaus gyvenime pradeda viskas griūti, vadinasi, į jį ketina įžengti kas nors stebuklinga." (Dalai Lama)

Taip pat sukasi citrinų ir mėtų gėrimo reklama. Tokiu pačiu gėrimu šiandien vaišinami ir kavinės lankytojai.

Staiga priešais administratorę (lyg koks „Liuciferis" Sicilijoje) išnyra turintis lietuviškų šaknų užsienietis Džonas.

- Sveika, maloningoji ponia. Prisimenate mane? – galantiškai markstosi vyriškis, vilkintis natūralios drobės spalvos kostiumu ir dėvintis tos pačios spalvos skrybėlę.

- Ar galima pamiršti tokius įspūdingus klientus – pakelia akis administratorė, - ypač, jei jie „pamiršta" susimokėti...

- Ką jūs, ponia... Juk sakiau, kad sugrįšiu. Metas mums rimčiau susipažinti...

- Jūs taip manot? – abejingai sako administratorė, tęsdama savo darbą.

- Manyti, ponia, man nereikia. Aš žinau, ką darau, o ir jūs tuojau tuo įsitikinsite...- sako apsidairydamas Džonas. – Galiu parodyti jums „stebuklą".

Vyriškis kažką lengvai spusteli ir priešais juodu atsiranda virtualus ekranas su žmonėmis. Keisčiausia, kad tie žmonės administratorei pasirodo matyti. Gerai įsižiūrėjus ji supranta, kad tai jos kavinėje sėdintys klientai. Moteris žiūri tai į ekraną, tai į Džoną, nori kažką klausti, bet nežino kaip.

- Kas tai?- galiausiai tyliai išlemena. – Ir ko jūs norite?

- Nieko, ponia, aš nenoriu, nes ko norėjau – viską jau turiu. Bet jūs, ponia, dar galite norėti... šypteli Džonas.

Ta šypsena administratorei pasirodo panašesnė į gailestį veide, nei į šypseną, tačiau ji nieko nenori sakyti. Už tai kalba Džonas.

- Matau, kad jūs vis dar nustebusi. Parodysiu šio aparato galimybes.

Jis vėl prie kažko prisiliečia ir toje erdvėje atsiranda garsas.

- Štai, žiūrėkite. Jūsų pažįstami muzikantai, pas mus jie stalelis Nr. 7. Ir jie kalba vis dar apie futbolą. Paklausykit.

Iš tiesų, prie stalelio sėdintys vyrukai, gerdami alų, šnekučiuojasi:

- Žinai, pasakysiu tau atvirai, ne koks tas šiųmetis Europos futbolo čempionatas buvo. Kažkaip ten pas juos gavosi viskas apskaičiuota, paskaičiuota... Niekas nei taip ardės, nei ką. Buvo gal koks penketas rungtynių, kur gražu buvo žiūrėti, o visa kita – pats supranti. (Kramto kepintą duoną, girdisi čepsėjimas).

- Jo.... Ir mes nepersidirbom. Pamenu, tik šešias minutes teko groti syrtakį... Paskui, kai prasidėjo flamenkas su tyrolietiška dainele, tai ir nepamenu kuo viskas baigėsi... – atitaria kitas.

- Tu nepameni? – nustemba kolega, - taigi groti nebereikėjo. Vyrai visas kavinės servetėles buvo nurinkę, vėduokles pasidarę, šoko ir trepsėjo į taktą, o Vycka būgdavo, kad hebra iš takto neišeitų...

Administratorės veide akimirką atsiranda šypsena.

Džonas parodo, kad dabar girdėsis stalelis Nr. 10.

- Ar girdėjai, - sako viena moteriškė kitai (administratorė, aišku, jas žino), kad „Literatų kavinę" kokia tai (mažas traškesiukas prislopina ištartą pavardę, girdisi tik ‚aišienė". Džonas sako, kad paskui galės pakartoti, bet administratorė mosteli ranka) nori uždaryti?..

- Tai čia gal ta, kuri iš bet kurio bibliotekos kompo ir už bet ką gali parašyti komentarą... Girdėjau... (Geria kavą, sriūbčioja). Bet žinai, ją lenkia kita „koležanka". Sako, kai pavarė ant vieno Utenos leidinio debiliškų komentarų, tai kriminalistai ir atsekė kas ji tokia.

- Ir kas jai buvo?- klausia išpūtusi akis draugė.

- Kas jau čia šiais laikais gali būti... Vaikščiojo į darbo biržą. Vaikščiojo bibliotekon, žiūrėjo, kuri kiek sėdi, o sėdi, tai pati žinai, visos, pradedant direktore ir baigiant Matkevičiene... Kitos – ir klientus aptarnauja sėdint... Gal kas ją paprotino, gal pati susiprato, bet dabar, mačiau, sėdi kultūrnamy. Ten, žinai, veiksmo, judesio daugiau... Be to, Kazlas – geras žmogus, girdėjau, rūbininke pasiūlė būti...

- Tai gal čia ta pati ir ant savivaldybininkų pamazgas pylė internete? Taigi baisu buvo skaityt... Čia gi žinojimo maža, čia dar reikia ir laiko turėti, kad paskleistum...

- Nežinau, pupa, kas ten rašė, bet geras kompiuterininkas ir be kriminalistų pagalbos gali atsekti ėjimus tokių „komentatorių".

- Na ir bobos, metuose gi, o elgiasi... kaip piemenės.

Užteks, pone Džonai. Nebenoriu klausytis šitų „pletkų"... – maldaujančiai sako administratorė.

- Miela pone, pati žinot, kad" plekai", kaip jūs juos vadinat, iš niekur neatsiranda... Dar vieną privalau parodyti. Va, pati matot, kuris stalelis.

Sėdi inteligentiška pora. Ragauja citrinų ir mėtų skonio gėrimą. Laukia specialaus užsakymo. Šnekučiuojasi.

- Tai, sakai, mūsų Valentinas tryliktas partijos sąraše? O buvo juk laikai, kai į pirmą penketuką patekdavo...

- Įdomu, kaip jam seksis? - nostalgiškai klausia moteriškė.

- Seksis, ko gi nesiseks. Visiems turi sektis...(Sunkiai atsidūsta vyriškis) ...Ir Prunskui, ir Gyliui, ir Vagnoriui... Sako, Aukso amžius nuo šių rinkimų turi prasidėti...

Džonas sustabdo tą keistą daiktą ir sako administratorei:

- Tai, jums, ponia, dovana. Nuo manęs, nuo mūsų...

Administratorė keistai žiūri ir vėl nežino ką sakyti. Džonas mato jos susijaudinimą, nuostabą ir moterišką raudonį veide.

- Jums nieko nereikia nei sakyti, nei daryti... Kai reikės, aš vėl aplankysiu...

Maloniai kilsteli skrybėlę, baigdamas išgerti naująjį kavinės gėrimą, linkteli ir išeina.

Administratorė pati sau įsipila „Kruvinąją Merę" ir vyriškai išgeria.

- Kiba reiks atidaryti ir „kazino"... – garsiai ištaria sau ir išeina kvėptelti gryno oro.