Už šv. Kazimierą!
Daug, oi daug vandens nutekėjo per gerus metelius... Dėdė Petras, kaip išėjo į Feisbuką paskui savo Petronėlę, taip ir negrįžo... Jiems pavymui ir Dėdė Benas... O štai kavinės administratorė, sako, išsigandusi gaisrų Floridoje, buvo priversta sugrįžti iš pašėlusios Amerikos. Tačiau šuo pakastas buvo Lietuvoje, o ir rinkimai tuoj bepradėsią kriuksėti ir žvygauti, padarė savo, kad ji sugrįžtų iš laikinosios emigracijos... Maža to, dėl niekaip nebaigiamos kultūrnamio rekonstrukcijos, buvo nuspręsta rinkimus organizuoti „Literatų kavinėje". Sienos, regėjos, pabalusios nuo ne veiklos ir sniego už lango, privertė pasijusti nykiai ir tyliai. Reikėjo parodyti, kurioje salėje statyti balsavimo kabinas ir urną, o kur būsią galima išgerti kavos, arbatos nemokamai, nes gi rinkimų diena – senjorų diena... O čia dar ir Šv. Kazimieras ant nosies... Gimtasis miestas administratorei atrodė lyg koks didelis kaimas, kuriame vieni kitus seniai pažįsta, o ne tik nesisveikina, bet ir nesišypso. „Et, padorumo žmonėse seniai nebelikę..." – mąstė sau administratorė, barbendama švelniais nagučiais į stalą, ir, dairydamasi, ar koks senjoras neatsliūkina pasisiūlyti į pagalbą.
„Trūksta, oi kaip trūksta tų mano mielųjų dėdžių ir dėdienių, bet jei jau išėjai į tą feisbuką, tai ir amen, nebesugrįši, ir nieks neištrins..." – vėl pagavo save bemąstančią administratorė. – Sunku sugrįžti į žiemą... Bet gi klimatas šiltėja, kad ir ką bedarytų pasaulio teisuoliai ir mokslo šviesuoliai. Gaila, žinoma, kad dauguma pasaulio didžiavyrių – politikų neturi išsiugdę savy to globalaus pasaulio matymo... Žvelgia jie tik po nosim, į savo kišenes, bankų sąskaitas ir kaimyno kiemą. Tai taip lietuviška, kad net verkt nebesinori, o juoktis tuo labiau..."
- Tegul bus pagarbintas, didžiai gerbiama ponia, Dulsinėja! – kaip visada garsiai kalbėdamas ir gracingai nusilenkdamas, Vytautų klubo pirmininkas, ponas Vytautas de Liubas net privertė krūptelti „Literatų kavinės" administratorę. – Tai grįžot, ponia, laukėm laukėm, tik tos mūsų gvardijos gretos vis retėja, o gyvenimas irgi negerėja...
- Girdėjau, pone Vytautai, girdėjau, – sako ji, patraukdama kėdę, kad lankytojas galėtų prisėsti. – Užjaučiu visą mūsų bendruomenę. Tokia jau Aukščiausiojo valia.
Ponas Vytautas klesteli į kėdę, pasidėdamas skrybėlę ant kelių.
- Sakau, užbėgsiu, pasilabinsiu, paklausiu, gal kokios pagalbos reikia...
- Ačiū, pone Vytautai, Jūs jau tik suorganizuokite žmones, suburkite, kad jie rytoj visi ateitų į rinkimus.
- O tai ar sakyti, už ką balsuoti?
- Jokiu būdu! Užtenka to, kad vieni veržte veržėsi į duris, norėdami palikti savo kandidatų atvaizdus, o jų neradę – prikišo į tarpdurius, kiti gi draskė skelbimų lentose prikabinėtus priešininkų atvaizdus, pamiršę, kad taip gali daugiau pakenkti, nei padėti...
- Vaikeli, oi, atsiprašau, ponia Dulsinėja, o gal tai provokacija?
- O, apie tai nepagalvojau, bet, manau, naujasis policijos komisaras padės išsiaiškinti!
- O jei manęs klaus, ką geriau rinktis: partiją ar komitetą? Ką man pasakyti?
- Pasakykite, tegul kiekvienas galvoja apie savo interesus. O jei dar ko klaus, tai pasakykite, kad aš balsuosiu „Už Šventą Kazimierą!"
- ?...Ponas Vytautas išpūtė akis.
- Taip taip! Už Lietuvos globėją...
- Tai kad jo nėr sąrašuos...
- O man nė nereikia, jis mano galvoje...
- Aha, supratau, ponia... Tai iki rytojaus. – pasikelia nuo kėdės, linkteli ir užsidėjęs skrybėlę, išeina.
Administratorė atsidūsta, burbteli sau po nosim „suprato, matai, jisai... Jei Valė galėjo dalyvauti, tai kodėl aš negaliu? Pamatysit jūs kitą kadenciją, ko nematę! Nereiks nei partijų, nei komitetų..." Užsimeta ant pečių lengvus šinšilo kailinukus ir greitu žingsniu išeina iš kavinės.
Nuotraukoje „Rinkimų" laikrodis: kuris laikas teisingas?
Išėjau į feisbuką
Po ekskursijos Molėtų krašte ponas Džonas nutarė atsidėkoti ir „Literatų kavinės" administratorei – pakvietė ją ir draugus paviešėti Floridos viloje.
Už Lietuvą, vyrai!
„Literatų kavinėje" krūva duženų. Ir šluoja jas pats „daužytojas" teismo sprendimu įpareigotas atlikti bausmę įvykio vietoje, kad fiziškai ir morališkai išpirktų savo kaltę.
Ekskursija Džonui
„Literatų kavinės" administratorė, sukvietusi visus, kuriems nors kartą teko šį tą girdėti apie Džoną, garsiai skaitė pono Džono žinutę: „Atvažiuoju paviešėti. Norėsiu ekskursijos su mįsle, kaip ten pas jus, Lietuvoj, sako, nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką..."
Katinų Lietuva
Nutilo didysis metų šurmuliavimas. Kavinės „administratorė", apsisiautusi marga skara, sėdėjo supamam krėsle ir žiūrėjo pro langą.