Tarpininkai tarp žemės ir dangaus

Kakaras

JIS. Teoriškai Gunaras Kakaras gebėtų būti bet kuo, kuo tik panorėtų. Žinios ir erudicija-jo, kaip astronomo, mokslų daktaro, buvusio TSRS liaudies deputato ir kitokių titulų turinčio žmogaus -sėkmės raktas. Tačiau, kaip vėliau pripažins jis pats- esmė glūdi ne čia...

Kakarienė

JI. Dailininkė, vardu Marija, moteris, sugebėjusi pakeisti Gunarą Kakarą...

Taip jau išėjo...

Sako, jog tuodu žmones suvedė žiniasklaida. G. Kakaras savo gyvenimo vingiuose visada ko nors ieškojo, matyt, tikresnio už save. "Lietuvos aide" perskaitęs žinutę apie klaipėdiškę dailininkę, kuri dar turi teleskopą ir domisi Visata, sugebėjo telefonu ją surasti. Po kelių mėnesių Marija paliko jūrą, Klaipėdą, ankstesnį gyvenimą ir atsidūrė šalia Gunaro Kulionių kaime, Molėtų rajone. Regis, bus dešimtmetis, kai jie kartu- labai reikalingi vienas kitam ir tiems, kurie mąsto apie Lietuvos ateitį...

Šiandien G. Kakaras, vykdantis ne vieną dešimtmetį brandintą idėją, kaip per mokslą, meną, etninį paveldą, filosofiją ir religiją parodyti žmogaus unikalumą Visatos begalybėse, jo dabarties tragiškumą ir, galbūt galimas, tolimos ateities perspektyvas, neabejoja, kad Lietuvos etnokosmologijos muziejus, pirmas ir vienintelis tokio pobūdžio muziejus pasaulyje, persirengęs naujomis kosminės architektūros formomis, bus pavyzdys kitoms Europos šalims kurti savus Etnokosmologijos muziejus. Etnokosmologijos muziejaus turinyje – visi žmogaus ir žmonijos ryšiai su Kosminiu pasauliu.

MuziejusPaklaustas, kaip gimė tokia pirmo pasaulyje muziejaus idėja, atsako, kad viskas vyko labai natūraliai, idėja tiesiog evoliucionavo, iš dalies ją formavo lankytojų klausimai naktimis pro teleskopą žvelgiant į tolimas galaktikas. "Kada, skaitydamas mokslinės fantastikos klasikus, kaip Arturas Klarkas, broliai Strugackiai ar Rėjus Bredberis, mastai apie kosminę žmonijos ateitį ir teleskopu klajoji po Visatą, etnokosmologijos idėja gimsta savaime" – šypsosi G.Kakaras. "O jeigu pasakyti dar trumpiau, reikėtų tik pasiteisinti – taip jau išėjo...". Tačiau Molėtų krašte ( o gal ir Lietuvoje) jis, ko gero, vienintelis- gebantis realizuoti utopines idėjas. Pernai visi džiaugėsi, kad G. Kakaras Molėtų rajonui padarė didžiulę investiciją- pelnė dvidešimties milijonų litų europinę paramą Etnokosmologijos muziejaus rekonstrukcijai. Pamačius, kokie vyksta statybos darbai ant Kaldinių kalvos, euforinė būsena gali tęstis, bet tik ne direktoriui. Mat, išaugus statybos įkainiams, ir, esant labai sudėtingam projektui, iki jo įgyvendinimo dar reikia aštuonių milijonų litų. Tris milijonus litų, pasak direktoriaus, derybų keliu pavyko išsiderėti, o štai dėl tų aštuonių kone kasdien minami ministerijų ir Vyriausybės koridoriai. Tačiau G. Kakaras, turintis įvairios patirties, nesėdi sudėjęs rankų. Jis paruošė segtuvą su realia Etnokosmologijos muziejaus vizija, su naudingomis privačioms investicijoms erdvėmis (išskirtines programas teikiantis viešbutis ir kt.), kuriuo ketina patikrinti Lietuvos verslininkus: kiek jų pribrendo iki kultūrinio mecenavimo poreikio? O juk būtų patrauklu prisidėti prie pirmo ( ne tik Europoje) muziejaus kūrimo...

Ar nusileis ateivių laivai?...

Gunaras Kakaras tuo neabejoja. Sako, tiek metų laukęs galimybės, kada gi galėsiąs pakeist tuos buvusius muziejaus„siloso" bokštus, turėjęs savo viziją, bet architektas Ričardas Krištapavičius direktoriaus įsivaizduotos elipsinės erdvės 50 metrų aukštyje, ant bokštų suprojektavo „ateivių laivą". Antrasis nusileido apačioje, prie įėjimo į muziejų. (Beje, šio architekto projektų statiniai yra Utenos ir Nidos bažnyčios.) Jo projektas, tiek Lietuvos architektų sąjungoje, tiek Phare 2000 ekspertų buvo pripažintas geriausiu. Apie projekto sudėtingumą byloja tai, jog, pasak direktoriaus, Lietuvoje esant šitiek garsių statybinių firmų, rangovų konkurse dalyvavo tik viena. Laimei, vienintelė Kauno "MITNIJA", pateikdama pasiūlymą, nepabūgo projekto unikalumo ir sudėtingumo. Būdama vienintele, ji gali turėti ir gražių ambicijų...Tačiau Lietuvos klimatas galės įvertinti ir šios firmos meistriškumą. Pasaulinėje praktikoje yra kupolų, bet klimato sąlygos kitos. "Ateivių laivų" kupolai bus daromi iš japoniškų medžiagų :aliuminio ir plastiko "buterbrodo", išgaunant blizgiai matinį, grūdėtą šampano spalvos paviršių. Dalį spalvų sugerdamas iš aplinkos, ypač saulės tekėjimo ir laidos metu, šie elipsoidai išties gali pavirsti ateivių laivais. 50 metrų aukštyje esanti 220 kv. metrų elipsės formos patalpa, dengta stiklu- bus unikali erdvė ne tik lankytojams pasižvalgyti po įspūdingus Molėtų krašto gamtovaizdžius, bet ir vieta įvairiems poezijos, muzikos filosofijos renginiams, išnuomojama dalykiniams susitikimams, reprezentaciniams svečių priėmimams.

PaveikslasKo tik nebūna...

Ko tik čia nebūna, -sako Marija ir Gunaras Kakarai,- mistikos taip pat. Tačiau mistiką palikime tiems, kurie su ja dar nebuvo susitikę... Gerai būtų, turėjus laisvo laiko, sutvarkyti archyvą- garsiai mąsto Etnokosmologijos muziejaus įkūrėjas ir direktorius. – Gauname laiškų su kosminiais atradimais ar ateivių regėjimais, padėkų, apsilanko įvairių žmonių. Pasak Marijos, dirbančios interjero ir eksterjero dailininke muziejuje, būna visko: ir juokingų, ir nemalonių, ir už širdies griebiančių nutikimų. Kartą, tvarkant aplinką, prieina prie jos moteris su virgule ir sako, jog Dievas sakęs apie Kakarą, kad jis geras žmogus, o va, kas ji tokia, tai reiksią dar pasiklausti... Šiaip nemėgstanti konfliktuoti M. Kakarienė, sako, kartą neiškentusi. Pamačiusi, jog lankytoja kažką įsidėjo į rankinę, sustabdžiusi ir liepusi parodyt. Iš pradžių geranoriška vagilė neigusi, o po to prisipažinusi ir ketinusi atiduot akmenį, bet Marija leidusi jį pasiimti, kad šis primintų, kaip nedera elgtis. Juk kas ir būtų, jei kiekvienas pasiimtų po patinkantį daiktą? Būta ir jaudinančių akimirkų. Ypač, kai vienas architektas atvežė aklą tėvą pažiūrėt į žvaigždes. Laikė tėvą už rankos ir pasakojo ką mato...

Ekspedicijos

Anksčiau, kai Europa dar nebuvo apdovanojusi muziejų paramų programomis, Marija su Gunaru dažnai po darbo ar savaitgaliais išvažiuodavo į nedideles ekspedicijas. Tai buvo gražus bendravimas su kaimo žmonėmis, poilsis ir eksponatų rinkimas. Per tokias ekspedicijas į muziejų atkeliavo keletas dubenuotų akmenų ir vienas didelis pagonystės laikų aukurinis akmuo, jokiose paveldo knygose neužregistruotas. Dabar tokių galimybių nėra, bet gera atsiminti ankstesnes mini ekspedicijas. Tačiau po paskutinės ekspedicijos supratę, jog rast dar ką nors vertingo – nebeliko jokių vilčių. Biržų krašte sakė, vaikeliai, mes jau viską PRIDAVĖM, o užsukus į Panevėžį pas verslininką- kolekcionierių- galėjai pamatyt viską: nuo pakaustytų blusų iki traktorių. Viename Molėtų krašto nuošaliame vienkiemyje šeimininkas prasitarė turintis veikiančias rankines girnas. Paprašytas jas parodyti, nes Marija nebuvo tokių mačiusi, išreiškė nepasitikėjimą užklydusiais svečiais: "kaip aš galiu jumis pasitikėti, kai nepasitikiu net savo marškiniais – nežinau ar yra ten, ar nėra utėlių". Tačiau tai tik pavieniai atvejai, dažniausiai Gunarą atpažindavo, kaip buvusį deputatą.

Politika

Gunarui Kakarui teko garbė būti Molėtų rajono persitvarkymo sąjūdžio vadovu. Prisiminęs tuos įvykius, sako, jog idėjos organizatoriumi jis nebuvęs, o, pakviestas entuziastų, Molėtuose buvęs išrinktas pirmininku. Paskui vykusi natūrali eiga: pakvietimas į Sąjūdžio seimą, seimo deleguotas į TSRS liaudies deputatus nuo Sąjūdžio, lankymasis atgimstančiuose Lietuvos kaimuose ir miesteliuose. Važinėjęs kartu su Algimantu Čekuoliu. Šis laimėjęs per pirmąjį turą, o G. Kakarui teko antrame ture rungtis su Alfonsu Macaičiu (dabartiniu Vilniaus apskrities viršininku). Žmonės juokavę, jog Širvintų rajone lėktuvu išmėtytus propagandinius A. Macaičio lapelius vėjas nupūtęs į ganyklas, o karvės juk nemokėję skaityti... Po to, žinoma, buvo Maskvos įspūdžiai... Šiandien Gunarui atrodo, jog vienas iš ryškesnių jo gyvenimo žingsnių –atsispyrimas pagundai eiti į politiką ir grįžimas prie muziejaus.

Radinys

„Praėjusio tūkstantmečio pabaigoje radau Mariją"- džiugiai sako vyriškis, ir priduria, jog nežinąs, ar be jos atlaikytų tą krūvį, kurį tenka nešti šiandien. Drąsiai pripažįsta, jog Marija jį pakeitė...Abu „ožiaragiai", gimtadienius švenčiantys penkių dienų skirtumu, o pagal japonišką horoskopą-„ugniniai tigrai". Nors du to paties ženklo žmonės- nėra pati geriausia dermė, bet šią taisyklę jie iš esmės yra sulaužę." O tai, jog Gunaro veide vėl atsirado šypsena- byloja apie vidinę dviejų žmonių darną. Šiandien G. Kakaras pripažįsta, jog jam nebeliko savojo laisvalaikio, nes Marija po darbo jį pasitelkia prie muziejaus aplinkos formavimo darbų. Čia dabar pasireiškia Marijos kūrybinės potencijos. Užtenka paminėti vien originaliąsias Marijos akmenų kolonas, kurios taip staigiai paplito po Lietuvą, kad net kai kas nesidrovi spaudoje pareikšti, kad patys jas sugalvojo. Dažnai dalis lankytojų atvažiuoja į muziejų vien gėlynais, želdiniais ir akmenų kompozicijomis pasigrožėti. Ypač ši aplinka patinka jaunavedžių svitoms – erdvė gražioms nuotraukoms.

Kūryba

Dvasinė plotmė taip pat kito. Kaip pripažįsta Gunaras, atsirado daugiau kūrybinės erdvės. Marija, žinoma juvelyrė, yra išbandžiusi įvairių menų sintezes. Ko gero, nėra tokios technikos, kurios ji negalėtų „apibėgti" ir išsirinkti tik tai, kas būtų būdinga Kakarienei. Ji, kaip ir Gunaras, aktyviai dalyvauja rajono parodose- konkursuose- ir laimi. Kad ir kaip trūktų laiko, kažkaip sugeba įveikt save, o tai tampa įvykiu. „Kūryba- erdvės, kur gali pabėgt nuo gyvenimo realybės"- sako Marija arba, kaip mąsto Gunaras- „patekimas į realesnę realybę"... Vieną nuopelną Marijos kūryboje- „užkrėtimą fotografija"- Gunaras vis dėlto prisiskiria sau. Jų pasauliai ir matymai tokie panašūs, kad prašalaičio akiai sunku būtų atskirti. Nors fotografija Gunaro gyvenime atsirado nuo aštuntos klasės.

Mokslai

Mažai kas žino, jog po aštuonių klasių baigimo Gunaras Kakaras, Biržų krašto, Padaičių kaimo vaikas, važiavo į sostinę mokytis miškininko profesijos. Paskui jį važiavo ir du klasės draugai. Gal kur Lietuvos- Latvijos pasienyje ir būtų buvęs jaunas miškininkas, jei ne įgimtas estetizmas. Nors pats augęs ant aslos, bet, pamatęs, į kokį bendrabutį sostinėje, su išpuvusiom medinėm grindim, juos ketina suguldyti, įžeistas G. Kakaras, kartu su draugais, grįžo namo prie knygų skaitymo, nes pamokoms paruošti laiko daug nereikėjo... Šiais, skaitymo skatinimo metais, G. Kakaras turėtų ką pasakyti visiems neskaitantiems: "Didžioji dalis literatūrinės klasikos – tai tikrasis mokslas apie žmogų, tikri dvasiniai lobiai..." Tik knygų ir žmogiškų mokytojų dėka, G. Kakaras iš miškininko tapo astrofiziku, mokslininku. Sako, jo mokslinio disertacinio darbo „Dvinarių žvaigždžių klasifikacija" suprogramuotas klasifikacijos metodas ilgai uždirbo pinigus Fizikos ir matematikos institutui... Šiandien, su vidiniu pasididžiavimu G. Kakaras sako, jog jis nebėra mokslininkas. Nes mokslininkas, susikoncentravęs ties siaura savo tyrimų sritimi, nepastebimai susiaurina ir savo požiūrį į prieštaringą begalinės įvairovės pasaulį. Išimčių yra ir čia, bet nedaug...

Esmė visai kitur...

Kam neteko sutikt arogantiško Kakaro? Deja, toks jau praeity... Sako, jam pavykę išsigydyt tas „ligas", kurios atsiradusios dėl per didelio žinių kiekio, lyginant su kitais...Ilgainiui, supratęs, jog esmė ne faktuose, ne skaičiuose, esmė visai kitur...Išeities taškas- žmogus, jo auklėjimas. Mes ruošiame specialistus, bet neugdome žmogaus... Žmogus, jo ugdymas, auklėjimas, nekintančių žmogiškų vertybių diegimas turėtų būti absoliučiu valstybės prioritetu, įteisintu Konstitucijoje. Deja, mes ruošiame bedvasius specialistus perkančiai, parduodančiai, besireklamuojančiai ir pinigus kaupiančiai civilizacijai – būsimai robotų civilizacijai. Kad viskas nors truputį pasikeistų- reikia politinės valios, norint tai įteisinti valstybės lygiu. Tai ne vienos dienos darbas. Turi užaugt kelios kartos. O pradėti turim nuo ugdymo. Reikėtų atsisakyt didžiosios dalies tarybinės sistemos išugdytų mokytojų, bet kas mokys vaikus...Juk nuo to, kad pakels atlyginimus, mokymo kokybė ir jauno žmogaus ugdymas nepagerės...Reikėtų pakeist tėvus, bet kur rasim kitus... Egzistencijos akimirka Visatos mastu, kurią reikia spręsti dabar, nes žmonijos ateitis problematiška...

Galbūt mūsų muziejus nors trupučiuką prisidės prie šios problemos sprendimo- žmogaus ugdymo.

P.S.

Nuspėti, kuo G. Kakaras labiau tiki: Dievu ar Ateiviais- sudėtinga, bet įmanoma. Nors jis yra Kalnų slidinėjimo klubo Molėtuose įkūrėjas ir netoli muziejaus įrengęs trasą, sako, pirmą kartą užpirkęs mišias, kad sniego ir šalčio nebūtų – netrukdytų statybos darbams. Tai štai kodėl sniegas iškeliavo į Kiniją. O Kakaro fenomeną būtų galima paaiškinti žurnalistine antimi: kai nori-jis būna savimi, kai nenori- pakiša ateivį... Juk kas gali paneigti tikimybę, jog jie nėra tarpininkai tarp Žemės ir Dangaus?..

Alvydo Balandos nuotraukos