Tiesą sakant aš ją jau gavau. O padovanojo ją kolega iš žurnalo „Aukštaitiškas formatas" Jonas Junevičius.

Ta knyga išleista šįmet, parėmus Anykščių rajono savivaldybei, draugaujant su spaustuve „Petro ofsetas". Beje, su ja draugauja ir molėtiškiai... Knyga vadinasi „Žemė kelia žiedą" ir turi du autorius. Vienas jų jau minėtasis Jonas Junevičius – fotografijų autorius, o kitas – rašytojas ir vertėjas Vygandas Račkaitis, tekstų autorius, padovanojęs šia knygą ir Molėtų viešajai bibliotekai. Anykštėnams tokio pobūdžio knyga – ne naujiena, žinant Sigutį Obelevičių ir jo nuveiktus darbus ne tik knygose... Tačiau šis žmogus nesigviešia visų gamtinių laurų tik sau, bet ir pritaria kitų sumanymams. Tai įrodė ir šios knygos pristatymas visuomenei, neseniai vykęs Anykščių koplyčioje, kur vicemeras, botanikas S. Obelevičius ir pristatė šią knygą, anot Daivos Goštautaitės, neturėdamas rimtų priekaištų autoriams, o tik girdamas V. Račkaičio stilių ir J. Junevičiaus nuotraukas. Turėdama naujausias S. Obelevičiaus knygas ir aš, galiu patvirtinti, jog kai kurioms būtų neprošal buvę nusisamdyti Joną Junevičių ir jam.... Žinoma, informacijos gausa ir žiniomis apie augalus ir jų galimybes, daugeliui autorių būtų sunku susilyginti su ponu Sigučiu, bet, turint omeny šią knygą, man regis, užtenka tiek, kiek yra... Juolab, kad knyga ne mokslinė, o pažintinė, skirta eiliniam naudotojui, tačiau, drįsčiau pastebėti, tas paprastas vartotojas turėtų būti ne toks jau paprastas, kad ši knyga jį sudomintų. Čia ir yra „šuo pakastas"... Pagalvokime, kokie žmonės gyveno ir gyvena Anykščių krašte? Dideli ir garsūs, bet nesusireikšminę, kūrybiški ir inteligentiški, bet žinantys savo vietą, praeities garbintojai ir šviesos nešėjai, bet turintys trapią širdį... Vienu žodžiu, jiems svarbi emocija. Tokių žmonių yra visuose kraštuose, bet tikrai ne visuose slypi atviras emocionalumas. Todėl knyga atspindi anykštėno dvasią. Tai išduoda tekstas ir fotografija, kurie kartu sudaro darnią emociją, o skantantysis priduoda jai asmeninių papildų. Ir tie 62 laukų, miškų ir pievų augalai, tampa tavo augalais, atveriančiais nuosavo kiemo vartus... „Vienų žiedai ryškūs, spalvingi, iš karto į akis krinta, kitų kuklesni, slėpiningesni, savo kvapu pamalonina ar dar kuo nors patraukia. Nėra negražių žiedų. Jų margumynas akį žadina spalvų įvairove, savo tyrumu, ėjimu į šviesą. Iš arčiau pažvelgęs į kiekvieną žiedelį negali nesistebėti jo tobula forma, harmonija. Visos gėlės liudija žydėjimo džiugesį, yra savaip gražios. Tik mokėk žiūrėti..." V. Račkaitis apie gėles kalba lyg apie moteris... Lyg apie gerus žmones, kurių mes šiandien linkę nebepastebėti... Ir nesvarbu, koks metų laikas, kokia artimiausia mūsų šventė, gėlės džiugina akį, ramina sielą. O ir pats autorius kviečia ieškoti ir surasti iš sakmių atėjusią pačią gražiausią ir mieliausią devynžiedę. Jei nedrąsu ieškoti patiems, paprašykite savo žmogaus, kuris galėtų ir Jums padovanoti puokštę iš knygos. Jei ne šitos, tai kitos... O jei tokio neturite, ateikite į biblioteką, ir pasižiūrėkite patys.