Žodžiai, atklydę iš Laimono Tapino knygos viršelio. Patys teisingiausi žodžiai žmogaus egzistencijai pateisinti. Beveik tris dešimtmečius buvau užsidėjusi tabu šio autoriaus knygoms ir, matyt, taip būčiau elgusis ir toliau, jei ne poeto ir žurnalisto Remigijaus Gražio 75-oji gimimo sukaktis. R. Gražys buvo mano bendradarbis Molėtų rajono laikraštyje „Vilnis", o L. Tapinas – Remigijaus bendrakursis ir draugas.

Knygą „Prarasto laiko nebūna" leidykla „Alma litera" išleido 2004 metais. R.Gražys džiaugėsi jos pasirodymu, važiavo į pristatymus... Aš girdėjau atsiliepimus, bet, gyvendama asmeninių permainų laikotarpiu, nekreipiau didelio dėmesio į tai, kas vyksta aplinkui. Remigijui Gražiui tai buvo didžiulė paskata gyventi ir kurti, nors ir šviesaus liūdesio blyksniais, arba, būti ir išlikti tokiu, kaip užrašė jo studijų draugas ir mano kraštietis Rimantas Šavelis, dovanodamas Remigijui savo pirmąją knygą „Palei žalią krantą" – pačiam liūdniausiam draugui, kuris niekada neprekiavo skausmu... Didžioji kūryba niekada neatsiranda be liūdesio ir skausmo, o jei nori, kad ją skaitytų ir vaikai, turi turėti sielos džiaugsmą. R. Gražys visa tai turėjo. Tik, anot L. Tapino, nežinia, ar sekinantis žurnalisto darbas, ar kitos aplinkybės lėmė, kad šis poetas, turėjęs Dievo dovaną – talentą, ilgam laikui iškrito iš literatūros. Tiesa, R. Gražys parašė ir išleido dvi poezijos knygas „Pievos – žalios planetos" (1967) ir „Per geltonas kalvas" (1973). „Apie pirmąją Remigijaus knygą palankią recenziją parašys jau žinomas kritikas A. Masionis ir užbaigs ją taip: R. Gražys – jauniausias iš visų 1967 m. „Pirmosios knygos" debiutantų. Žinoma, amžius – nėra poetų privilegija. Tačiau savo žymę jisai vis dėlto palieka. Turbūt todėl R. Gražio eilėraščiai tokie jaunatviški, impulsyvūs, tolimi nuo aiškesnės epochos dramatizmo nuojautos. Jie mus įtikina, jog jų autoriui nestinga energijos ir užmojų, ir skatina manyti, jog, metams bėgant dar ne sykį turbūt keisis autoriaus pasaulėvaizdis ir eilėraščių rūbas". Deja, Remigijus sugebėjo išlikti beveik toks pat: gamtos vaikas, mokėjęs bendrauti lyrine gaida su vaizdinga Molėtų krašto ežerų ir miškų dvasia. Ir gal tik gyvenimui artinantis prie saulėlydžio jo kūryboje atsirado žmogiškosios egzistencijos ir būties klausimai, bet tai buvo taip subtilu ir neskausminga, lyg „nuskambėję batukų sekundės"...

Vėliau, 2012 m. Remigijaus kraštietis Petras Bražėnas, LRS narys nuo 1975 metų, rašys Lietuvos rašytojų sąjungos valdybai netrumpą rekomendaciją, anot jo, ne paties R. Gražio, o labai šiltai apie jį atsiliepiančių Molėtų literatų paprašytas, neva, poetas nusiteikęs parašyti prašymą, kurio neparašė prieš keturis dešimtmečius. „Jeigu taip įvyks, nuoširdžiausiai rekomenduočiau Rašytojų sąjungos valdybai priimti palankų sprendimą. R. Gražio pavardė įrašyta į „Lietuvių literatūros enciklopediją", V. Vanago sudarytą „Lietuvių rašytojų sąvadą". Pelnyta poeto teisė ir moralinė mūsų priedermė būtų įrašyti jį ir į šiandieninį „Lietuvos rašytojų sąjungos" žinyną."

Žinomas rašytojas ir dramaturgas, molėtiškis Marius Ivaškevičius rašys – „Tegu apie poetą Remigijų Gražį parašo jo kolegos: poetai ir kritikai. Aš – prozininkas. Ir noriu parašyti apie Remigijų Gražį kaip iš dalies prie to prisidėjusį.

Mūsų bendravimas prasidėjo 9-ame praeito amžiaus dešimtmetyje. Buvau pradedantysis rašyti, o Remigijus vadovavo literatūriniam mūsų bendro Molėtų miestelio laikraščio skyriui. Ir aš eidavau pas jį maždaug kas mėnesį su savo apsakymais, kurių dalį jis atmesdavo, dalį spausdindavo. Bet net ir tais kartais, kai atmesdavo, rasdavo žodžių, kurie tik padidindavo mano azartą rašyti. Jis buvo pirmas mano skaitytojas, didžiausias autoritetas ir, kažkuria prasme, netgi mokytojas. Ir ne tik mano, daugelio, kurie šiame miestelyje ir rajone darė pirmuosius savo literatūrinius bandymus.

Todėl aš ne tik rekomenduoju, bet ir labai prašau priimti Remigijų Gražį į Lietuvos Rašytojų Sąjungą. Manau, savo kūryba ir darbais jis jau seniai to nusipelnė."

Tai tam tikra prasme yra atsakymas ir L. Tapinui, ir kitiems R. Gražio buvusiems kurso draugams, ką jis veikė visus tuos keturis dešimtmečius.

O štai poetas Marcelijus Martinaitis, „paklausęs" M. Ivaškevičiaus, parašys trumpai ir sausai bei atsakys į knygoje paminėtą faktą, jog Remigijus Gražys savo noru paliko universitetą, iki mokslų baigimo likus vieneriems metams... "Manau, jog Remigijus Gražys seniai turėjo būti RS narys. Stojimo dokumentai jau buvo sutvarkyti prieš 20 metų. Tačiau prasidėjus Atgimimui tie popieriai kažkur pasimetė, nors rekomendacijos buvo gana rimtos.

Esu siūlęs pačiam poetui vėl viską pradėti iš naujo, kas dabar ir yra daroma.

Remigijus Gražys nėra šiaip koks provincijos eiliavimo mėgėjas. Jo kūrybinio kelio pradžia buvo įsidėmėtina, gana ryški. Pagal amžių, kūrybines nuostatas jis priklauso B. Radzevičiaus, P. Dirgėlos, V. Skripkos kartai, su jais bendravo, jautė kūrybinę bei meninę bendrystę, jo ankstyvieji kūriniai ir dabar neprarado savo vertės. Ir pastarųjų metų Remigijaus kūryba vertintina pagal gana aukštus literatūrinius kriterijus.

Tačiau jo gyvenimiškoji ir kūrybinė biografija susiklostė labai nepalankiai. Pagal saugumo „rekomendaciją" jis turėjo pasitraukti iš Vilniaus universiteto. Po to apsigyveno Molėtuose, juose dirbo rajono laikraštyje (...) Galima pasakyti daug gražių žodžių apie R. Gražio kūrybą. Tačiau pakanka pasiimti jo knygelę, atsiversti, paskaityti, ir viskas bus aišku."

Paklausau ir aš gerbiamo poeto, atsiverčiu pirmąją Remigijaus knygą, išleistą prieš 50 metų. Skaitau... Eilėraštis „Kaimas".

Čia mano išvaikščiotas miškas
Alsuoja baugia tyluma,
Čia kvepia prabėgusiais mėnesiais,
Spalvotais nuo uogų

Tas ilgas ir pilkas kelias
Ir žodžių karštų kamuolys
Važiuoja krovikai,
                         ir dunksi
Lyg sunkūs maišai kėbule.

Tas ilgas ir pilkas kelias...

Beržyne – žili sunkūs akmenys
Tarsi gegučių užvakar
Mums iškukuoti metai.

Paimu paskutiniąją poezijos knygą „Šviesaus liūdesio blyksniai", išleistą prieš 10 metų. Spontaniškai atsiverčia 123 knygos puslapis su eilėraščiu į „Vakaro pusę".

Sėdėsiu prie laužo. Visai senas būsiu,
Linksiu palinkęs į vakaro pusę.
Ilgainiui visos nelaimės nušiūra,
Tik žybsi rasa ant voratinklio siūlo.

Nukris ji, užges ji įkaitusiam smėly,
Gal veltui žodžius keliaudamas sėjau?
Spragsės gailiai laužas,
Sudrėks mano akys,
Nuo dūmo alksninio, senatviškų metų.

Neliks širdyje jokio kartėlio,–
Kam lemta – nuėjo, kam lemta – atėjo.

2012 metais R. Gražys buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungos gretas, spėjo pasidžiaugti tuo pripažinimo blykstelėjimu ir tų pačių metų pavasarį tyliai užgeso... Molėtams tai buvo mylimo poeto netektis, o Lietuvos kūrėjų ir skaitytojų bendruomenėms turbūt nepažintas dangaus taškelis... Pats metas ( jei dar to nepadarėte) ir Jums paimti Laimono Tapino knygą „Prarasto laiko nebūna" ir patekti į Remigijaus Gražio, Rimanto Šavelio, Broniaus Radzevičiaus, Leonido Jacinevičiaus, Vido Marcinkevičiaus, Antano Masionio. Laimono Tapino ir kitų, knygoje minimų asmenų jaunystės laikus, patirti jų degantį troškimą atsiduoti kūrybai ir žinioms, kabintis visomis įmanomomis priemonėmis, kad galėtų išgyventi, mylėti ir būti mylimais, ir taip skausmingai išeiti iš aplinkos, šeimos, iš santvarkos, iš to buvusio ir esamo „savęs"... Pažadu, kad knyga įtrauks kiekvieną, neskaičiuojant, kiek jums metų, į tą jaunystės sūkurį, kuriame sukosi mano minėti knygos herojai, o jei dar pasiseks sutikti ir buvusių dėstytojų, tai, kaip mat, be jokio stebuklo, atsidursite savame laike... Knygos, kaip ir jų autoriai, turi savo likimus. Nepaisant to, kad mano santykis su šios knygos autoriumi, nebuvo pats geriausias paskutiniais studijų metais, man jo rašymo maniera ir stilius – priimtini, gal net ir artimi...

„Parašęs šiuos eskizus atsisveikinu su tuo gražiu (buvome jauni, sveiki, sutikome mums skirtus žmones, draugus, kūrėme...) ir tuo nuodėmingu, baisiu laiku, kuriam priklausė mano karta. Bet atsisveikinęs lieku su juo – argi ir šiandienoje nėra vakarykščio? Tik labai skaudu, kad anas laikas atėmė iš mūsų galimybę klysti šiandien, nes nebeturime jau kuo mokėti už klaidas..." – pabaigos žodyje rašys L. Tapinas. Ir tai bus tiesa. Tačiau, jei knygoje viskas priklauso nuo autoriaus ir skaitytojo, tai gyvenime už klaidas tenka mokėti mūsų vaikams ir anūkams...

Molėtiškiams ypač pravartu paskaityti šią knygą dar ir dėl to, kad be Remigijaus Gražio čia paminėti ir kiti šio krašto literatūros pasaulio žmonės: Rymantė Umbrasaitė, Petras Bražėnas, Vytautas Skripka.

Beje, ši knyga turi atsakymą, kodėl anoje Lietuvoje visi gėrė, ir kodėl tebegeriama šitoj Lietuvoj...