Stanislovo Karanausko biografija – marga ir įdomi. Jis ir tautodailininkas, ir literatas, ir besidomintis viskuo, kuo gali ir turi domėtis lietuvis... 2013 metų sausio 31-ąją S. Karanauskas sutiko savo aštuoniasdešimt penktąjį gimtadienį, pažadėjęs molėtiškiams padovanoti paskaitą apie dailę, literatūrą ir biolokaciją. O aš siūlau praskleisti amžiaus paslaptis ir pakelti stiklelį žolelių alchemijos už šio krašto šviesuolį, besidalijantį įvairiapuse išmintimi...

Žolelių alchemija: jaunystės eliksyras

Turbūt pats aktualiausias žmonijai klausimas vis tebėra tas pats: kaip prailginti savo gyvenimą ir susigrąžinti jaunystę... Kai kuriems, atkakliai to siekiantiems, pavykdavo ir anksčiau, pavyksta ir dabar atitolinti senatvinę šmėklą. Pavyzdžiui, prieš 7 dešimtmečius Linusas Paulingas, ne tik išsigydė pats, bet ir už atradimus pelnė Nobelio premiją, o visuomenė ėmė jį vadinti „Ponu Vitaminu C". Skelbiama, jog Rusijos mokslų akademijos Sankt Peterburgo bioreguliacijos ir gerontologijos instituto mokslininkai sukūrė tabletę, atitolinančią žmogaus senatvę. Pasak jų, norint sulaikyti jaunystę, būtina papildyti nuosavų organizmo baltymų trūkumą, todėl būtina vartoti peptidus. Tačiau mūsų senoliai to paties rezultato siekdavo žolių pagalba. Jaunystės eliksyras, pasirodo, buvo visai šalia: tarp Anykščių, Tauragnų ir Molėtų... Žinotas ir naudotas „raganiškos prigimties" daktarės Eugenijos Šimkūnaitės, rašytojo ir vaistininko Antano Vienuolio – Žukausko, tautodailininko Stanislovo Karanausko, tačiau kiekvieno vis kitaip...

Kai trūksta gulbės pieno...

Iki šių dienų dar vis menamas posakis: visko buvo, tik gulbės pieno trūko. Nekreipdavau dėmesio į tokį, dažnai vestuvių ar gero gyvenimo vertinimą, kol neišgirdau iš tiesų egzistuojant „Gulbės pieno" recepto. Tokį gėrimą tautodailininkas, medžio drožėjas Stanislovas Karanauskas, gimęs, kaip jis sako, Šaltinių kaime, Vyžuonų valsčiuje, o šiuo metu gyvenantis Molėtų krašte, yra ragavęs iš pačių daktarės Eugenijos Šimkūnaitės rankų, kai Dzūkijoje kūrė Čiurlionio kelio monumentaliuosius paminklus. Būdamas atkaklus vyriškis, jis sužinojo to recepto kelią ir galią, rinko gal 115 žolių įvairiu metų laiku, o pagal E. Šimkūnaitės nurodymą jų reikėjo gal kokių 125. Deja, su kiekviena diena Lietuvoje vis mažiau lieka miškingų, pelkingų, ekologiškų vietų, nepaliestų žmogaus rankos, kur išliktų nuo anksčiau augusių žolių, tad pasigaminti identišką E. Šimkūnaitės receptą – praktiškai neįmanoma. Tačiau atkaklieji gali mėginti, ieškodami daktarės užrašų, o žolių turbūt tektų ieškoti kituose kraštuose. Įdomu tai, kad pasak E. Šimkūnaitės, gulbės pieną – tik krikšto tėvas ar močia, ir tai tik vienam krikštijamųjų ir vieną kartą , bekuriant šeimą, sutaisyti galėdavo. „ Kas jau gulbės pieno kvortą turėjo, ne tik visiems garbingiems svečiams išteko, ne tik visą amžių išlaikė, dar ir vaikams, o kartais ir vaikų vaikams paliko."... Sveikatos, ilgaamžiškumo, laimės ir gero gyvenimo receptas – gulbės pienas – pasak, S. Karanausko, iš tiesų yra balkšvas ir saldžiarūgščio skonio. Įpusėjęs 9 dešimtį, S. Karanauskas, regis, sveikata nesiskundžia. Gal vis dar veikia ragautas „gulbės pienas"?...

Galia – trauktinėse

Trauktinių visažinė irgi buvo daktarė Eugenija Šimkūnaitė. Pasak jos, kiekvienas lietuvis anksčiau mokėjo trauktines pasidaryti, kad ir per vienerius ar kokius trejus metus, trejas devynerias, bent jau vienos rūšies, irgi galėjo pasidaryti, o devyneria devynerioms surinkti tik bent vienas iš visos giminės galėjo...

Paprasta trauktine rūpintis pradėti reikia anksti pavasarį. „Pirmam griausmui neužgriaudus, raiste paraiste, paloj priepaloj rangės šarangės guolį rasti. Reikia ir pirmu kėlimu, devynių gyvų rinkių geležim neužgavus, iškelti. Iškėlus apiprausti, lininiu siūlu parišus žemyn galva pakabinti, kad nė saulė neužšviestų, nė vėjas neužpūstų. „ Jei šeimynoj yra trys eilės (seneliai, tėvai, anūkai) – trijų gyvačių gorčiaus daryti galima, o jei eilių mažiau – tik vienos gyvatės, tik kvortos ( 800g). „ Kai gyvatė išdžiūsta, reikia ligi gyvai mėsai nugrūsti, nuo išnarų apvalyti, degtine, kiek reikia, užpilti. Lygiai metai sueis lig tai dienai – kai gyvatė paimta buvo – trauktinė paruošta. Pasiankstinsi pralieti – nebebus galybės... „

„Gyvačių trejinei ima paprastos rangės šarangės arba gumbuolės pagumbuolės, ugninės gyvatės arba paties vytur – Vytaro. Ima ir gyvatės ilginės, o dar dažniau maizginės – pamaizginės." Viskas daroma iki pirmo griaustinio, džiovinama be saulės ir vėjo, „lygiai iš išnarų išdaro. Maizginę pamaizginę – gyvalupę deda. Paima maizgūną baltą rieškučių pilnų arba raudonąjį maizgūną saujos vienos ir numaizgo pamaizginę nei nupjaudami, nei nutraukdami." Tada viską sudeda. Degtine užpila ir laukia metus.

„ Ne taip jau sunku suderinti ir trejas devynerias: parinkai 9 karčias, 9 stiprias, 9 kvapias ir sumaišei po lygiai, gali parinkti 9 kvapias, 9 saldžias, 9 dūšiai mielas – ir vėl bus gerai. Gali vėl derinti širdžiai atgauti, valgiui patraukti ar dėl stiprumo – gerai bus, netgi gali paderinti ir 9 tokias, kurios akis pažvitrina, kalbą pamiklina, kurios širdį palenkia ir vesti norą padidina – tokios, sako, labai piršliams ir svočioms tinkančios. Kokių tik reikalų prasimanysi, tokių ir trejadevynerių gali suderinti. Vėlgi ir devyneria devynerios ne tokia jau bėda: 9, kad visi sveiki būtų, 9, kad vaikai gražiai augtų, 9, kad namuos darna būtų, devynerios... taip reikalus dėstydamas ir surinksi devyneriadevynerias . Kai gerai prisitrauks, tai nuosauliui žiūrint, juoduote juoduos. Pašviesiui pažiūrėjus – kaip tirštas kraujas raudonuoja, tik skaidriai šviesuoja. Lašelį, sulig burnelės dugnu, per nago juodymą, gurkšteli – net kvapą užgauna, devyni prakaitai išmuša. Kad ir kaip sirgtum, kad ir liga riestų, kai tik kvapą atgauni – ir širdis linksmiau plaka, ir kvėpuoti laisviau, ir rėmuo nebegraužia, ir sąnarius atleidžia. Tokia tai devyneriadevynerių galybė. Bet menka toji galybė ir stiprybė, kai su gulbės pienu palygini..." – yra rašiusi E. Šimkūnaitė.

Jei suprasime daktarės receptus pažodžiui, greičiausiai bus kitos rūšies galybė, nes įvairūs gyvačių užpilai stimuliuoja vyriškų organų galią, o norėdami patirti visaverčio gyvenimo galią, turėtume išsiaiškinti daktarės „užkalbėjimų kodus" - ji kalba tik apie žoles....

Slaptasis Antano Vienuolio – Žukausko receptas

Nors E. Šimkūnaitė yra sakiusi, jog „gulbės pienas traukte traukiamas, bet dar ir varyte varomas, o kai to išvaryto kelis lašus stiklinės trečdalin įlašina, tai vanduo it pienas pabąla. Išgersi tokio gurkšnelį mažuliausį – kaip naujai gimęs, kaip paukščio pienu praustas..." Tačiau nemažiau, nei gulbės pienas, intriguoja ir slaptasis Antano Vienuolio – Žukausko receptas. Slaptuoju jis vadintas todėl, kad buvo manoma, jog jis nėra išlikęs. Tačiau, bendraudamas su vaistininko ir rašytojo giminaičiais, apie tą receptą Stanislovas Karanauskas išgirdo iš jo sūnaus Stasio ir užrašė. Tikrindama jo naudojimo galimybes mūsų dienoms, teiravausi vaistinėse ir LOR daktaro, homeopato Vytauto Biknerio. Visų akyse buvo nuostaba... Vaistininkai sakė, jog čia reiktų teirautis homeopatinėse vaistinėse, tik reiktų recepto spriritui, o daktaras V. Bikneris iškart ir paskambino į Kauno homeopatinę vaistinę. Tuo metu vaistinė neturėjo dviejų ingredientų, bet jų turint – galėtų tokią tinktūrą pagaminti. Maža to, jis ėmėsi iniciatyvos pristatyti tą receptą per homeopatų konferenciją... Pasak jo, receptą iš tiesų galima vadinti „jaunystės eliksyru", nes jis yra stimuliuojantis, grožio ir elegancijos receptas. Kad nebūtų organizmui didelio šoko, reikėtų pradėti gerti po 1 šaukštelį apie pora dienų, po 2 šaukštelius apie 3 – 4 dienas, po 3 šaukštelius likusias dienas. Vartoti 10 dienų, daryti pertrauką. Tačiau, pasak daktaro, kai kurie žmonės tikrai gebėtų pasigaminti tokią tinktūrą ir namie. „Aurantii cort. – 18g, Cinamoni – 9g, Aromatica (greičiausiai A. Vienuolis turėjo mintį pritaikyti aromatą, tinkantį kiekvienam asmeniui atskirai) – 12g, Vanilae – 6g, Golangae – 0,9g, Angelicae – 3g, Laurocerosi – 9g, Spiritus Vini ( 96%) – 360g, Aqva destilata – 120g, Sirup simpl. – 600g, Aether asetic – 0,6g."

S. Karanausko „Trejos devynerios"

Kaip teigia pats autorius, „Trejas devynerias" jis darė panašiai, kaip ir A. Vienuolis – Žukauskas, ir E. Šimkūnaitė. Būtų užtekę dar ir šiandien, tačiau vienas iš žentų likutį baigė per vakarą...

Norintiems pasigaminti tokį gėrimą, S. Karanauskas rekomenduoja prieš tai pasidomėti senolių išmintimi, prisiminti biologiją, po ranka turėti knygą „ Lietuvos flora" , žinoti, kur kokie augalai auga, juos laiku surinkti, sudžiovinti, o paskui tik šaukštą (smulkintų) žolelių užpilti „buteliu" degtinės. Daugiau surinksi – daugiau užpilų turėsi, bet vartoti galėsi tik po metų nuo užpylimo, po 25 gramus, kad ir kasdien. Reikės: pumpurų (beržo, pušies, Topolio), lapų (šalavijo, pelyno, levandos), žolių per patį žydėjimą (ramunėlių, stumbrinės viksvos, pakalnučių), žiedų (širdažolės, čiobrelio, jonažolės), sėklų (kalendros, kmynų, krapų), žievės, anksti pavasarį, nuo trečio stiebo (uosio, ąžuolo, baltgluosnio), vaisių (kadagio, muskato, gvazdiko), šaknų (sidabražolės, raudeklės, rapontiko), sulčių (alijošiaus, šventagaršvės, bičių medaus).

Post scriptum. Amžiaus paslaptimi telieka atviras klausimas: kodėl, tiek daug žinodami, vartodami ir galėdami, ir E. Šimkūnaitė, ir A. Vienuolis – Žukauskas tenugyveno po 75 metus?...Ar jie patys mažai tuo tikėjo, ar nuo likimo dar niekam nepavyko pabėgti... S. Karanauskas jau dešimtmetį ilgiau gyvena už garsiuosius stebuklingų gėrimų žinovus. Jo manymu, žolelės turi būti tik priedas prie sveiko gyvenimo būdo: jis tuo pačiu laiku valgo, gula ir keliasi, medituoja, užsiima joga, daro tai, kas patinka, žodžiu, džiaugiasi gyvenimu...

(Šis straipsnis prieš keletą metų buvo išspausdintas žurnale „Aukštaitiškas formatas").

Eugenija Šimkūnaitė ir Antanas Vienuolis - Žukauskas – S. Karanausko piešiniai.

Alvydo Balandos nuotraukos