Vėliava – ištikimybės ir pagarbos simbolis valstybei, kurioje gimei, gyveni ir kurią pripažįsti. Tuomet Vėliavos iškėlimas turėtų būti kiekvieno piliečio sąžinės ir supratimo reikalas. Tačiau Vasario 16 – osios išvakarėse Molėtų daugiabučių skelbimų lentose bolavo lapeliai su užrašu: „Jūsų namui yra nupirkta Valstybės vėliava, kurią privalu iškelti prie gyvenamųjų namų bent 3 kartus per metus valstybinių švenčių dienomis. Šios švenčių dienos yra vasario 16 –oji, kovo 11–oji ir liepos 6 –oji. Prie gyvenamųjų namų vėliava gali būti keliama ir kitomis atmintinomis dienomis. Teiraujamės ar yra norinčiųjų priimti vėliavą ir iškelti ją nurodytomis dienomis. Tuo pačiu susitaupytų nors ir nedidelės išlaidos iš namo eksploatacinių lėšų fondo. UAB „Molėtų švara", Butų ūkis".

Gal tie Molėtai, sakau, ne Lietuvoje? O gal užvežė kitataučių, kuriems reikia paskleisti informaciją apie valstybines dienas? Tai jiems, turbūt, ir nupirko tos valstybės, į kurią jie atvyko, gerbtinus simbolius. Tikriausiai priskaičiuos pinigus prie eksploatacinių išlaidų, kurias sudarys ir kuro kaina, sunaudota toms vėliavų „štukėms" pirkti, ir to pirkėjo, kuris nešė tas vėliavas, pirkimo laiko sąnauda...

Na, paskelbtų koks nors naujai išrinktas Seimo narys, Jonas ar Petras, kad jis dovanoja savo rinkėjams Valstybinės šventės proga vėliavas, tai gal ir susigundyčiau tokia akcija, bet dabar? ... Be to, mūsų namas, visada buvo patriotiškai pavyzdingas, nors ir nežinau, kas tas vėliavnešys.

Jei jau prakalbom apie Vėliavą, tai galima pakalbėti ir apie vėliavnešį. Greičiausiai jo niekas taip nė nevadina, bet man jis kaip tik toks – vėliavnešys. Pradinėje mokykloje kiekvieną rytą, tuo pačiu metu, vyriškis pasistato kėdę ant laiptų, paskui atsineša ant ilgo koto užvyniotą mūsų valstybės vėliavą ir įdeda ją į laikiklį... Atėjus vakarui, jis vėl nukabina vėliavą...

Bandau įsivaizduoti, kokia turėtų būti pilietiškai ir patriotiškai atsakinga vėliavos nešimo, kėlimo misija. Tai galėtų būti miestelio įvaizdžio dalis, kai žmogus, vilkintis tam tikra uniforma, valstybinių švenčių dienomis, (o gal ir ne tik jų) važiuoja nuo ankstyvo ryto keldinti vėliavų prie svarbiausiųjų miestelio objektų, o paskui (taip pat atsakingai) jų nukabinti...

Ta garbinga „profesija" galėtų būti perduodama iš kartos į kartą...

Būti vėliavnešiu – ne šiaip sau pakabinti medžiagos gabalą. Negali Vėliavos kabinti purvinomis rankomis, parduota sąžine, ar pragertu veidu... Tačiau negali jos kabinti ir su verkiančia širdimi, ar su klūpančiojo ištiesta ranka, o dar labiau – įniršusiu ir piktu veidu...

Tuomet lieka viena: atsieti Vėliavą nuo politikos. Bet ar gali politiką atsieti nuo Valstybės?

Tuomet vėliavnešiu tampa tik mūsų širdis...

Sveikiname

Vasario 16 – ąją, Valstybės atkūrimo dieną, Utenoje, rajono meno ir kultūros premiją pelnė kraštietis, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas ir publicistas, knygų leidėjas – Vytautas Kaziela. Jam ji skirta už aukštaitiškos elegijos tęstinumą, lietuvių literatūros išliekamąją vertę.