Sausio 9-oji. Kažkas tądien gimė, kažkas tądien mirė.... Lietuvai 2014 metų ši diena labai simbolinė: pirmąkart lietuvių sukurti kosminiai palydovai paleisti į orbitą. Simbolinė diena, nes tai daugiau psichologinis laimėjimas (Mokslinis turbūt taip pat. Juk sukurti apie kilogramą sveriančią „būtybę", pritaikytą skrieti kosmose – inžinerinis ir meninis tvarinys...), kuris prilygsta (?) istoriniam faktui, kai S. Darius ir S. Girėnas perskrido Atlantą...

Įdomu, kaip seksis lietuviškiems palydovams kosmose? Kiek jie prasilaikys ir ar atlaikys susidūrimą su kokia nors dulke?...

Žmogui visada rūpėjo paukščio skrydis. Turbūt todėl, kad slypėjo noras jei ne pralenkti, tai bent jau prisiderinti prie paukščio skrydžio. Regis, Leonardo da Vinci pasisekė labiau nei Ikarui, bet mes žinome abiejų legendas. O jose yra daug paslapties... Paslaptis visada žavi ir traukia drąsiuosius nenuoramas...

Ir tai man panašu į migruojančius paukščius. Ornitologai tampa paslapčių įminėjais, bet, regis, ir jiems pasiseka ne visada. Praėjęs ruduo kraštiečiui Vytautui Jusiui, besidarbuojančiam Ventės rage daugiau nei 3 dešimtmečius, buvo pirmasis, kai teko susidurti su neįminta paslaptimi: kur dingo pusė migruojančių paukščių?.. Laikraštis „Lietuvos žinios" (Denisas Nikitenka. „Šilta žiema grasina paukščių žūtimi".) jau šių metų sausio pradžioje kalbina Ventės rago ornitologinės stoties vadovą Vytautą Jusį, kuris teigia, kad „prieš dešimtį metų būtų buvę neįmanoma įsivaizduoti, kad vidury žiemos pas mus straksi pilkoji pečialinda, skraido pempės, bėgioja krantinis tilvikas, būriuojasi gulbės, žąsys."

Turbūt teisus V. Jusys, sakydamas, kad „sparnuočiai į priekį, kaip žmonės, neplanuoja, jie gyvena šia diena. Jeigu šilta, užtenka lesalo, jie lieka. Tačiau pakanka vieno gero snygio naktį bei minusinės temperatūros, ir likusiems žiemoti bus riesta."

Iš tų „neplanuojančių" greičiausiai bus ir „molėtiškas" gandras, lapkričio 20 d. vaikščiojęs pakelės pabaliais ir įsitaisęs vienos Kavalniškių kaimo sodybos gandralizdyje. Kai kurie aplinkosaugininkai teigia, kad tokių užsilikusių gandrų priežastis – žmogaus įsikišimo į gamtą rezultatas. Žmogaus išgelbėti vieną sezoną gandrai, kitą sezoną irgi nebeskrenda su savo gentainiais.

Gal jie nori (ir moka?) labiau prisitaikyti prie žmogaus, nei žmogus prie sparnuočių... Ir kurie iš jų turi didesnį ilgesį ir laukimą?...

Žmogus visada išlydi ir visada laukia sugrįžtančių savo paukščių... Tai amžinas gyvybės ciklas.

Tačiau ir jis pradeda keistis. Migracija po pasaulį jau seniai vyksta ir su žmonėmis. Dabar ruošiamasi migracijai ir į Marsą.

Ar būna laimingas bilietas tik į vieną pusę?...