Kai susidraugauja didelės ir mažos tautos, mano galvoje kažkodėl pradeda kirbėti senosios animacijos herojai: katinas Tomas ir peliukas Džeris, vilkas ir kiškis iš „Na, palauk!"... Didelio ir mažo žaidimai, kuriuos smagu žiūrėti. Vieni laimi didumu, kiti gudrumu...

Atsitiktinai per televizorių pamačiau keistą žinią: Estijoje vaikai mokosi kinų kalbos. Ir mokytojas yra šviesiaplaukis, mėlynų, plačių akių... Ir, galima sakyti, kad Vasario 16-osios išvakarėse Molėtų dailės galerijoje buvo pradėta ruošti paroda „Kinijos menas Baltijos šalyse". Suprantu, kad tai projektas, kuris skamba garsiai, bet pažodžiui norisi suprasti, kad tas menas yra kurtas Baltijos šalyse... Vasario 17 d. vyko iškilmingas atidarymas, dalyvaujant rajono merui S. Žviniui, didžiumai savivaldybininkų ir net bažnytiniam vadui, Vasario 16 d. iškilmėse pelniusiam Molėtų krašto garbės piliečio titulą, monsinjorui kun. K. Kazlauskui... Kinijos menas skamba išdidžiai... Pažiūrėti irgi įdomu, o suprasti gal ir nebūtina...

Kur kas anksčiau Jaunimo aikštėje atsirado ledo luitai. Kol jie buvo tik sukrauti – priminė ledo pilį iš K. Kubilinsko poemos apie Ledinuką. Bet gi šis vaikų poetas buvo susijęs su KGB! Tikriausiai nedera jo prisiminti valstybinių švenčių dienomis... Tuomet kažkas paleidžia gandą, kad čia kuriamos skulptūros Vasario 16-ajai. Molėtams tai gražu ir nauja, bet ne Žemaičiams ir Kinijai... Pagaunu save mąstančią: kaip būtų gražu, jei 2018 metais per visą Siesarties ežerą nusidriektų ledo skulptūrų fiesta, skambėtų muzika, aidėtų fejerverkai ir būtų daug įvairiaspalvių šviesų! O molėtiškiai išdidžiai vaikščiotų sutvarkytais takais palei ežerą, ir grožėtųsi... 100-osios Lietuvos valstybės atkūrimo metinės būtų pačios įsimintiniausios, ir Lietuvos Prezidentė neturėtų kur dėtis: turėtų įteikti trispalvę Molėtams...

Kažkoks šmaikštuolis, eidamas prošal, mestelėjo, kad pavojinga kurti ledo skulptūras – gali ištirpti ir mūsų laisvė... Gal jis buvo gyvenimo filosofas, gal šiaip, žmogus be meno, bet kažkaip privertė krūptelti... Nors ir stipri, sumani ir darbšti mūsų tauta, bet laisvė visada būna trapi... Ir saugoti ją reikia kartu su lietuviška tapatybe. Ypač per tautos laisvės šventes...

Tačiau stebuklų kartais pasitaiko visur. Mane nustebino „XXI amžiaus" neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę. (2014 m. vasario 14 d. Nr. 1), Ernesto Lukoševičiaus, buvusio SKAT savanorio, Sausio 13-osios medalininko straipsnis „Vieno kario savanorio pėdsakų beieškant", kuriame jis pasakoja apie kinų tautybės žmogų, kovojusį už Lietuvos Nepriklausomybę: Činšą Petrą, Činsilo sūnų, gimusį 1896 metais Kinijoje, Šindau mieste, tarnavusį kariuomenėje, 1919 07 21 – 1932 02 07 buvusį lenkų nelaisvėje. 1928 m. gyvenusį Kaune. Savanorio medalio liudijimas Nr. 1656, išduotas 1929 02 19.