2014-ieji – Kristijono Donelaičio metai. Kiekvienas leidinys, kiekviena įstaiga, susijusi su kultūra, literatūra ir švietimu, o tikriausiai ir visa Lietuva stengiasi kokiu tai būdu prisiminti, pagerbti ar ką naujo paviešinti apie šį žmogų, gimusį prieš 300 metų.

O gimė jis sausio 1d. Lazdynėliuose, Gumbinės apskrityje, Prūsijos karalystėje. Ir jei ne ta karalystė.... O gal kaip tik ji padeda geriau susidaryti tai „laiko skylei" ir perkelti mus visus į stebuklų šalį, vardu Tolminkiemis, kur, greičiausiai, tebegyvena koks nors batuotas Kristijono katinas, ir, laipiodamas naktimis palei šiaudinį klebonijos stogą, prisimena visus kunigo pasakojimus, o įdienojus, saulės akivaizdoje, murkia ištisus metus apie „Metus"... Ir jei tas katinas nebūtų buvęs batuotas, vargu ar būtų išgyvenęs iki mūsų dienų Tolminkiemyje... Jei kas nenori patikėti katinu, teatsiverčia internetinį puslapį „Kristijonas Donelaitis" – ir ras visą teisybę. Aš taip ir padariau, kad palyginčiau katino murkimą su faktų išdėstymu. Ten sakoma, kad „literatūrinį darbą K. Donelaitis pradėjo apie 1740–1743 m. Išlikusios 6 pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu – „Lapės ir gandro čėsnis", „Rudikis jomarkininks", „Šuo Didgalvis", „Pasaka apie šūdvabalį", „Vilks provininks", „Aužuols gyrpelnys" (apie 1750–1760 m., L. G. Rėza paskelbė rinkinyje „Aisopas" 1824 m.). Tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Be ezopinių, K. Donelaitis naudojo tautosakinius ir originalius siužetus; pasakėčioms būdinga emocingumas, ilgi moralai. K. Donelaitis sukūrė eiliuotą pasakojimą „Pričkaus pasalai apie lietuvišką svodbą", eilėraščių vokiečių kalba (žinomi trys). Išliko K. Donelaičio laiškai J. Jordanui (MII, 1 lietuvių, 1 vokiečių kalba), įrašai gimimo metrikų knygose (1743–1754 m., 1757–1770 m., 1774–1779 m., vokiečių kalba), žemių separacijos bylos dokumentai (1775–1778 m.), mokyklų vizitacijos, bažnyčios statybos, parapijos administravimo raštai (1756–1767 m.), autobiografinio ir dalykinio pobūdžio „Žinios" (1773–1779 m.), skirtos būsimam Tolminkiemio klebonui, brošiūra apie separacijos naudą (1769 m., vertimasis iš vokiečių kalbos).

Pagrindinį savo kūrinį, poemą „Metai", K. Donelaitis rašė veikiausiai 1765–1775 m., tiksli data nežinoma. K. Donelaitis davė pavadinimus tik atskiroms poemos dalims: „Pavasario linksmybės", „Vasaros darbai", „Rudenio gėrybės" ir „Žiemos rūpesčiai". Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas (saugo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Pavadinimas „Metai" pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime. Pats K. Donelaitis savo kūrybos nespausdino. Pirmasis K. Donelaičio raštų leidėjas buvo Liudvikas Rėza, „Metus" jis paskelbė 1818 m. Ciklo dalis L. Rėza kiek patrumpino, paredagavo, sujungė į vieną kūrinį ir išleido kartu su vertimu į vokiečių kalbą. Poemoje vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas. Joje K. Donelaitis sukūrė ryškių baudžiauninkų paveikslų, kaimo buities, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių, pirmuosius lietuvių literatūroje groteskiškus dvarininkų šaržus, nevengė hiperbolizavimo, satyros, burleskos, humoro. K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, didaktika, sodri, žodinga kalba. Ji parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį. Metai išversti į vokiečių, anglų, švedų, čekų, vengrų, latvių, rusų, baltarusių, lenkų, gruzinų, ukrainiečių, armėnų kalbas."

Man įdomu, kodėl Donelaitis niekam nerodė ir nespausdino savo kūrybos? Ar tai tebuvo jo laisvalaikio užsiėmimas, dienoraščio rašyba, ar nenoras piktinti ir įžeisti kitų, nepaisant to, kad jis buvo dvasininkas ir viešai vanodavo tuos nedorėlius ir nevalyvus būrus?.. Kristijono juk nebepaklausi, o katinas gali primurkti visokių versijų...

Nuo metų pradžios šįmet gali visko prisiskaityti apie K. Donelaitį lietuviškoje spaudoje. Kaip kad Kristijonas pliekė būrus, taip mes vanojam vieni kitus žodžiais už būtus ir nebūtus poelgius. Ypač pliekia „XXI amžius", tarsi norėdamas katalikiškai apginti Tolminkiemio bažnyčios evangelikų liuteronų kunigą Kristijoną nuo visokio komisijų ir versijų „brudo". Cituoti kovo 28 d. šiame leidinyje pasirodžiusio Bernardo Aleknavičiaus straipsnio „Kristijonas Donelaitis KGB gniaužtuose" man nė nereikia, nes jį perpasakoja balandžio 3 d. Nr. 7 Lietuvos mokslininkų laikraštis „Mokslo Lietuva" Gedimino Zemlicko straipsnyje „Gyvenimo virsmai ir kelio vingiai atvedę pas Donelaitį". Anot G. Zemlicko B. Aleknavičius piktinasi daugeliu dalykų. „Pirmiausia, nesutinka, kad po Tolminkiemio bažnyčios griuvėsiais rastieji ir mokslo autoritetų identifikuoti kaip K. Donelaičio palaikai, išties yra jo palaikai. B. Aleknavičiaus manymu, poeto palaikų reikėję ieškoti visai ne po bažnyčios griuvėsiais, bet gamtos prieglobstyje, o pagal esą klaidingai identifikuotą kaukolę Vytauto Urbanavičiaus atkurtasis poeto atvaizdas naudojant antropologo Michailo Gerasimovo metodą tėra „negyvas, be išraiškos modelis. <...> Šį buką, bemintį, apatišką veidą negalima teigti kaipo didžiojo tautos poeto autentišką atvaizdą"... Tai prof. Vandos Zaborskaitės žodžiai („Pergalė", 1984 m. Nr.1), kuriuos straipsnio autorius cituoja. Todėl jam nepatinka K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms Lietuvos pašto išleistas dailininko Mindaugo Gribausko sukurtas pašto ženklas su poeto atvaizdu, o labiausiai nepailstantį kovotoją už poeto atvaizdo autentiškumą Bernardą piktina faktas, kad į K. Donelaičio palaikų paieškų komisiją buvo pasitelktas Juozas Albinas Markulis – Erelis. Išties tai tamsi asmenybė: KGB agentas, nusiųstas į Lietuvos partizanų vadovybės štabą, įvykdė pragaištingą Lietuvos patriotams užduotį, kurios rezultatas – daugelis pasipriešinimo Sąjūdžio dalyvių žūtis arba Sibiro „gulagai". Sunku susitaikyti su tuo, kad į K. Donelaičio palaikų paieškų komisiją pasitelktojo medicinos eksperto nešvarios rankos lietė lietuvių tautos genijaus palaikus."

Įdomu, ką pasakytų Tolminkiemio batuotas katinas? Įtariu, išsitrauktų stebuklingąją špagą ir visus, bedrumsčiančius mūsų grožinės klasikos pradininko palaikus, paženklintų raide T...

O štai kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas" (2014 m. kovo 28 d.) spausdina Astridos Petraitytės straipsnį „Donelaitis: proga pasilinksminti", kritikuojantį Ramūno Abukevičiaus dokumentinį – vaidybinį filmą „Donelaitis. XVIII a. tautinis kostiumas". Kone kiekvienai scenai filmo žiūrėtoja turi priekaištų, pavyzdžiui, „štai Donelaičio vestuvėse „Plyckius cimbolus, o Kubas čirškino smuiką, / Bet Žnairuks zūbus ištempęs birbino vamzdį", gi filme visas linksmybes kaitina armonika (nustebčiau, kad tai būta mažlietuviškų melodijų). Man, nemačius filmo, sunku įtikėti straipsnio autore, tačiau nuojauta verčia ja tikėti... (Kitu atveju, būdamas lietuviu, galėtum įtarti nesėkmingą gimdymą namuose arba kerštą dėl nelaimėto projekto...).

Neapsikentęs straipsnio sklaida, prie kurio dabar prisidedu ir aš (nors gal geriau prie filmo reklamos, juk kartais antireklama būna pati geriausia reklama) š.m. balandžio 18 d. žurnale „Literatūra ir menas" režisierius ir aktorius Ramūnas Abukevičius duoda atkirtį „Pasvarstymai po Astridos Petraitytės straipsnio „Donelaitis: proga pasilinksminti?". Tarp gausybės išvedžiojimų, priimtiniausia pasirodė ši: „Nemanau, kad filmuodami vaidybines scenas nusižengėme K. Donelaičio kūrinio dvasiai. Pasirinkta minėta filmo išeities pozicija leido laisviau pažvelgti ir interpretuoti situacijas. Nereikėtų filmo vaidybinių scenų vertinti kaip istorinio filmo (tokiu atveju, filmo biudžetas turėtų būti kiek kitoks). Galų gale, filme atvirai įvardijama, kad aktoriai, dabar apsirengę atkurtais kostiumais, vaidina žinomas sceneles. Tai, galima sakyti, savotiška vaidybinė dokumentika."

Tokiose situacijose, kur susikerta požiūriai į meną, labiausiai kikena batuotas katinas. Laipioja klebonijos stogu, ir pasidėjęs leteną ant pilvo, tiesiog krizena, o kartais ir pasimaivo prieš mėnulio pilnatį... „Ech, Kristijonai Kristijonai, šeimininke, palikai man galvosopį. Ir tai vyksta dabar, o kas bus dar po 100 metų... Gal reiks pradėti ką nors naujo tavo raštu? Per šimtą metų ką nors sukursiu ir bus didelė sensacija, bomba - tavo garbei... O gal geriau nieko nedarysiu. Prasivoliosiu tą šimtą metelių ir pažiūrėsiu, kaip kenčia tavo autoritetas. Nieko nedarysi, norėjai būti pirmuoju tarp grožininkų, tai ir džiaukis būtais ir nebūtais dalykais, mėgaukis žmogiškomis interpretacijomis..."

Ach, tiesa, „kaip viešą paslaptį" batuotasis murklys man pasakė kuo iš tiesų galima didžiuotis. Paviešinsiu ją su didžiausiu malonumu. Tai K. Donelaičio draugijos pirmininkas, humanitarinių mokslų daktaras, kuriam šį sausį sukako 83-eji, mūsų kraštietis, Napalys Kitkauskas, vienas iš K. Donelaičio memorialinio muziejaus įkūrėjų Tolminkiemyje. Taip pat fotožurnalistas Valentinas Juraitis, parašęs trumpą kelionių gidą „Karaliaučiaus kraštas", skatinantį atrasti iš naujo ne tik K. Donelaitį, bet ir kitus šio krašto šviesuolius.

Kitąmet, vasario 18 d. minėsime K. Donelaičio 235 metų mirties sukaktį. Tačiau batuotas katinas ir čia gali papriekaištauti: „kam jums ta sukaktis, jei Kristijonas – amžinai gyvas savo raštuose". Tačiau visada tenugali žmogiška teisė rinktis...