Vasaros miškas

Liepa nebuvo karšta. Daugiau lietinga, bet miškui vis dar trūko drėgmės ir šilumos.

Tačiau pirmieji baravykai ir raudonviršiai jau spėjo pradžiuginti uolius grybautojus. Kol buvo mėlynių, regėjos, kad uogautojų būdavo daugiau, nei uogų...
Šiandien dar vis gali užeiti didelius krūmus prisirpusių aviečių, iliustracijatarp užsilikusių mėlynių pamatyti ryškiai raudonuojančias bruknių kekes ir retai kur iš po samanų kyšančias voveraites...
Grožiuosi gamta ir stebiuosi žmogumi, tiksliau, jo poelgiais... Kažkas tą mišką seniai sodino, kažkam jis priklausė, kažkam, matyt, priklauso ir šiandien... Tas KAŽKAS sugalvojo to didelio miško plotą iškirsti. Mintys, darbai ir ketinimai, tikriausiai, buvo geri... Bet žiemos tai nebuvo! O darbai, matyt, buvo suplanuoti... Ne tik pjovė ir kirto, bet ir krovė į miškovežį, ir vežė gražiuoju miško keliuku... Ir sugadino jį negrįžtamai... Na, jei KAŽKAM rūpėtų ne tik pinigai ir pelnas, tai jis privalėtų pataisyti tą miško keliuką, bet kam gi eikvoti laiką, pinigus ir taisyti tai, ko, galimas dalykas, ilgą laiką tam KAŽKAM nebeprireiks... Aplinkui tiek medžiotojų ir museliautojų žvejų, tiek gamtos apsauga besirūpinančių didesnių ir mažesnių pareigūnų, kad ar verta dėl KAŽKO (žinomo ar nežinomo) gaišti laiką...
Laikas – ne tik pinigai. Tai daug daugiau... Ir kuo ilgiau gyvena žmonija, tuo daugiau joje atsiranda vartotojiško požiūrio, kuris be perstojo KAŽKAM krauna kapitalą, o tas KAŽKAS be paliovos jį gamina, kartais gal ir kuria... Rinka dažnai nekreipia dėmesio į pasekmes, na, bent jau tol, kol pasekmė neprašo ieškoti nesėkmės priežasčių...
Kartais taip gali praeiti ir visas gyvenimas.