Kad Ugninio gaidžio pentinai nebūtų labai aštrūs...

Sako, Ugninio gaidžio metai – apsikvailinimų metai. Nors jie, pagal Kinų kalendorių, prasidės tik sausio 28-ąją, bet apsikvailinimai jau vyksta...


iliustracijaŠtai, kad ir man... Pernai, vartydama „Utenos apskrities žinias", vis matydavau, kad kolegos ieško korespondento. Kas gi ten vyksta, manau sau, jei per metus neatsiranda norinčių būti korespondentais?!. Iš to kolegiško sielvarto, ėmiau ir prieš Kalėdas paskambinau, pasisiūliau pagelbėti. Iš pokalbio supratau, kad paskambinau ne tuo metu, nes nieko konkretaus neišgirdau, išskyrus tai, kad galiu parašinėti... Kaip tik tuo metu pasitaikė Molėtų tautodailininkų šventė, kurioje dalyvavo ir tautodailininkės iš Utenos. Nusiunčiau informaciją su nuotraukomis tuoj po renginio, su prierašu, kad jei redakcijai pasirodys netinkama ši žinia, kad mane informuotų, nes kam gi reikalinga pasenusios žinios... Ryte, dėl aiškumo, paskambinau poniai Kristinai. Ši pasakė, kad matė „mandrai" atsiųstą laišką, bet dar neskaitė, kai paskaitys, pasakys...

Šiaip, aš ne tik kantri, bet ir mandagi... Laukiau iki gruodžio 31 d. Ir labai nemėgstu tų žmonių, kurie nesilaiko žodžio. Man tai nesiderina nei su žurnalisto profesija, nei su bet kuria kita švietėjiška misija. Na, nebent ten žurnalistų nėra nė kvapo, o galvoje tik verslas, tuomet suprantama ir atleistina, ypač šiais laikais... Tam tikra prasme, tai ir atsakymas, kodėl vis ieškoma korespondentų...

Apsikvailinti nėra gėda ir kam gi per gyvenimą to nepasitaiko, bet nemalonu prieš žmones, ypač, jei esi priverstas jaustis kaltu be kaltės...

Jei supranti, kad apsikvailinai, vadinasi, nesi „visiškas durnius", o jei to nesupranti, tai jau panašu į diagnozę.

Tikiuosi, kad „Utenos apskrities žinios" teisingai perteikė ir Molėtų krašto muziejaus direktorės Viktorijos Kazlienės „perliuką" (2016 m., gruodžio 20 d., Nr. 144). Rasos Milerytės straipsnyje „Molėtų krašto muziejus kuria kalėdaičius su lietuviškais užrašais". „O patys Videniškiai garsūs tuo, kad, manoma, juose gimė palaimintasis Mykolas Giedraitis, laikomas ligonių, zakristijonų globėju ir intelekto šventuoju. Pasak V. Kazlienės, tai pats nepopuliariausias šventasis. „Ko mes prašome maldose? Sveikatos, laimės, pinigų. O ar daug kas prašo proto?" – juokiasi muziejininkė.

Kiek man žinoma, tai dar žiniuone vadinama, Tauragnų krašto šviesuolė, daktarė Eugenija Šimkūnaitė, kai pas ją užklysdavo negaluojantys žmonės, sakė, tik neprašykit iš durno protingu padaryt... O ir Kristus, kaip ir visi kiti Šventieji, gydė tik fizines, o ne protines negalias...

Apsikvailinti yra labai nesunku.

Linkiu, kad tie apsikvailinimai, kurių, turbūt daugeliui pasitaikys, nebūtų labai skaudūs ir žeidžiantys, it tie Ugninio gaidžio pentinai, o tik priverstų parausti, išduodant, kad visi esame žmonės, linkę į paklydimus...

Kadangi Molėtų tautodailininkai šventė kitaip, tai, manau, apie tai galima pasidalinti ir su kitais, juolab, kad Trys Karaliai dar tik keliauja... Ir galbūt jų, greta miros, aukso ir smilkalų, galima paprašyti ir Išminties...

Molėtų tautodailininkus sveikino ir uteniškės

Vienai aktyviausių Molėtų rajono organizacijų – tautodailininkų draugijai, vienijančiai 56 narius, Kūčių išvakarėse sukako 25-eri metai. Tiek pat metų ir Molėtų krašto muziejui, kuris šiuo metu renovuojamas ir dėl tos priežasties glaudžiasi jau renovuotų Molėtų kultūros namų artistų kambariuose. Darbas ir kasdienybė artistų kambariuose turbūt kaip tik paskatina į problemas žiūrėti kūrybiškai. Antraip, argi būtų Molėtų krašto direktorė Viktorija Kazlienė sumaniusi IKEA šiukšliadėžes Molėtų tautodailininkams paversti rankų darbo žaislais eglutei ir taip netradiciškai parodyti savo kūrybą visiems molėtiškiams ir svečiams?!.

Visus tuos metus tautodailininkai buvo globojami Molėtų krašto muziejaus, ypač etnografės Nijolės Aleinikovienės, kuri kruopščiai viską fiksavo, atlikdama ir sekretorės misiją, ir burdama visus brolius ir seses draugėn. Vytautas Bikneris buvo ir yra draugijos pirmininkas, kurio asmenybė ir buvimas šioje organizacijoje darė didesnį įvaizdį aplinkiniams ir turbūt kiekvienam individualiai. Tad ir gruodžio 9-ąją, N. Aleinikovienės sukviesti tautodailininkai į didįjį artistų kambarį, prie didelio ir plataus stalo, muziejininkų ir tautodailininkų nukrauto advento laikotarpio vaišėmis, buvo dėkingi už visus rūpesčius muziejaus darbuotojams. Po išsamaus tautodailininkų veiklos pristatymo, parengto N. Aleinikovienės, apie muziejaus ir jo padalinių veiklą išradingai pasakojo V. Kazlienė, pakvietusi ir rajono merą Stasį Žvinį bei Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoją kultūrai Gintautą Matkevičių, pasveikinti ir paragauti putino uogų gėrimo. Meras, pasidžiaugęs įvairiomis muziejinėmis ir kūrybinėmis molėtiškių veiklomis ir pasiekimais, linkėjo gražios bendrystės, kėlė putinų gėrimo taurę ir sveikino kiekvieną asmeniškai ir kartu su visais, pritariant muzikantų muzikantui Kęstučiui Kuzmickui, dainavo ilgiausių ir kūrybingų metų muziejininkams ir tautodailininkams.

Pasveikinti kaimynų su švente buvo atvykusios ir tautodailininkės iš Utenos. Siuvinėtoja Vida Paulauskienė ir žolininkė, škaplierių audėja bei tradicinių amatų, susijusių su mezgimu, meistrė Aleksandra Stasytienė.

Iš kairės ir iš dešinės, gavę geros energijos dozę, kurią siuntė, parodęs pavyzdį visiems, draugijos pirmininkas Vytautas Bikneris, dauguma susirinkusiųjų ėjo į Jaunimo aikštę ir dalyvavo eglutės įžiebime – netradicinėje savo kūrybos parodoje.