Aleksandra Ivonytė gimė 1920 09 07 Mitkėnėlių vienkiemyje, netoli Suginčių, mirė 2012 04 06 Molėtuose.

Ji – Tremtinė, Molėtų Garbės pilietė, Lietuvos Sąjūdžio veikėja, pirmojo istorinio steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo dalyvė, Pavasarininkų veiklos propaguotoja... Jos dėka buvo atgimęs Pavasarininkų kalnas Molėtuose, jos dėka atsirado ir kryžius nukankintiems molėtiškiams - rezistentams, jos dėka daug medžiagos gavo tremtinių enciklopedija bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas...

Nepelnytai patyrusi dvasinių ir fizinių kančių tiek, kiek vargu ar būtų ištvėręs stipruolis vyras, ji liko ne tik gyva, bet ir gyvybinga, mokėjusi užjausti, suprasti ir atleisti ne tik priešams, bet ir bloga linkintiems... Atrodo, kad Jos stiprybė slypėjo Dainoje, Literatūroje ir Tikėjime. Anksti praradusi mylimą žmogų, ji tą meilę nešiojo savy visąlaik, netekusi tėvų, išsaugojo jų dainas ir meilę darbui. Net Irkutsko srities, Kuituno rajone, Ujano kaime Ji dainavo ir dirbo, dirbo ir dainavo... Ir buvo mylima ir gerbiama kitataučių...

Grįžusi iš tremties, pasiryžusi gyvenimą pašvęsti Lietuvai ir Tikėjimui, savo principus sutvirtino Pasiaukojimu slaugyti ir prižiūrėti iki mirties kun. kanauninką Kazimierą Miknevičių.

Paradoksalu, bet ir Jos Gyvenimui atsirado Geradarių, kurie nukaršino Aleksandrą...

Ne vieną gyvenimišką patarimą Aleksandra yra davusi ir man... Atrodo, Ji matė ir suprato žmones, žinojo, kurie elgiasi gerai, kurie blogai, bet niekada nesmerkė... Ji buvo Molėtų šviesuolė, teisingas, darbštus ir geras žmogus...

Jei ką duodavo, tai su meile. Ne vienas prisiaugino braškių daigų, gavo gėlių sėklų ar kelmelių, o ypatingų svečių Ji laukdavo su obuoliniu, pačios pagamintu sūriu...

Gaila. Išėjo dar vienas Gėrio Žmogus. Išėjo Velykų išvakarėse, kai tikima Prisikėlimu... Per Velykas buvo nužudytas ir Jos mylimiausias brolis...

Nepatyrusi gyvenime nei laimės, nei džiaugsmo, nei meilės, nei turtų, Ji viską patirdavo kūryboje...

Knyga (iš Aleksandros Ivonytės knygos „Tarp ūkanų ir saulės", 2000)

Gyvenimo knyga –

Ne puokštė lapų, -

Ji džiaugsmą ir skausmą

Širdžių mūsų slepia.

Batus nusiauki,

Rankas nusiplauki,

Jei nori prie kito

Jausmų prisiglausti.

Algimanto Boratinsko nuotrauka