Tai – Petras Tarasenka, rusas, gimęs Molėtų krašte: Karališkių kaime, netoli Alantos. Karys, mokytojas, istorikas, archeologas, rašytojas, muziejininkas, sodininkas, vaikų ir moksleivių bei paprastų žmonių draugas, mylėjęs savo kraštą taip, kaip retas kuris lietuvis.

Antrasis šių metų pusmetis turėtų būti paskirtas jo pagerbimui, nes gegužės 17-ąją – penkiasdešimtosios mirties metinės, o gruodžio 7 – ąją ( nors P. Tarasenka visuomet švęsdavo gruodžio 20 – ąją) – šimtas dvidešimtosios gimimo metinės.

Regis, praėjo per mažai laiko, bet tai, kas nebuvo užrašyta arba dingo – pasimetė tarp žmonių gyvenimų, susipainiojo, o ilgainiui išsitrynė ir iš atminties. Dingo iš žmonių atminties ir kraštovaizdžio reljefo Tarasenkų sodybvietė, kalbose pasimetė šeimos narių skaičius ir jų vardai... Liko tik mįslinga gimties vieta tarp dviejų Karališkių ežerų ir jo kūryboje aprašytos gimtosios vietos ir žmonės, tyrinėti akmenys ir piliakalniai... Tačiau istorikė – archeologė Daiva Steponavičienė, kurį laiką dirbdama Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos retų spaudinių skyriuje, per ketverius metus surinko fonduose sukauptą medžiagą apie archeologą ir rašytoją Petrą Tarasenką ir parengė spaudai knygą - biografinę apybraižą apie šį žmogų, daugiau Kauno, nei Alantos, daugiau lietuvį, nei rusą, padėjusį pagrindus Lietuvos archeologijai...

Ir jei ne karas, privertęs evakuotis Tarasenkas, gal viskas būtų buvę kitaip... Tačiau vaikystė Alantos apylinkėse, Alantos pradžios mokykla, gyvenimas bendrabutyje, klasės draugo - piemens Pilimono pasakojimai, kurių, anot P. Tarasenkos, „stebuklų pasaulis buvo ne už devynių jūrų marių, o čia pat, mums žinomose vietose, artimesnių kaimų laukuose, miškuose ar prie kelių (...). Panorau tuomet sužinoti, ar yra tiesos Pilimono pasakojimuose, o gal tai tik žmonių sugalvotos pasakos. Tas noras buvo toks stiprus ir taip mane paveikė, kad aš visą gyvenimą nenustojau ieškoti tos tiesos"...

Prisiminkime praeities paslapčių ieškotoją ir mes: aplankykime Valiulio akmenį, Skudutiškio šventas vietas, ar Kulionių piliakalnį, apie kuriuos rašė savo tyrinėjimuose P. Tarasenka. Gal kas turės galimybę apsilankyti ir Eigulių kapinėse Kauno pakrašty, kur ilsisi Tarasenkų šeima...

Apie šį kraštietį ir jo darbus yra rašę: S. Antanavičius ( laikraštis „Pirmyn", 1972 m., 1978 m. ), P. Lisas ( laikraštis „Pirmyn", 1967 m.), A. Nezabitauskis ( laikraštis „Pirmyn", 1964 m. ), R. Tamašauskas ( laikraštis „Pirmyn", 1983 m., vėliau jau pervadintame laikraštyje „Vilnis" – 1992 m.), A. Meilus ( laikraštis „Vilnis", 1992 m.).

Tačiau rašiusiųjų apie P. Tarasenką respublikos leidiniuose yra kur kas daugiau. Galbūt Jūs, gerbiamieji tinklaraščio lankytojai, turite daugiau informacijos ir galite ja pasidalinti su manimi. Galbūt Jūs turite laiškų, kuriuos Jums rašė P. Tarasenka, o gal nuotraukų, kuriose esate kartu su šiuo kraštiečiu, arba galite papasakoti ar parašyti atsiminimų, kuriuos žinojo Jūsų tėvai ar seneliai...Būčiau dėkinga. Juk praeities tiesos ieškojimą turime būti „paveldėję" iš Petro Tarasenkos... Ir dar... Gyvename ypatingame – archeologiniame krašte, kur retai kas gali pasigirti, jog rajone yra 53 piliakalniai. Taigi turime jausti ypatingą pagarbą šiam praeities paslapčių tyrėjui...