Kas? Kur? Kada? (4)

Šių metų liepos mėnesio „Moters" žurnalas skyrė dėmesio ir iš Molėtų kilusiam aktoriui Rolandui Kazlui, genialiai suvaidinusiam poetą Dantę Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje „Dieviškoji komedija". Po savaitę trukusių teatro „Meno fortas" trupės gastrolių Italijoje aktorių jau Lietuvoje kalbino žurnalistė Virginija Majorovienė.

Skaitytojui siūlau interviu fragmentą (idant nusipirktų ar kitaip susirastų „Moters" žurnalą ir paskaitytų jį visą, ypač, jei save vadina molėtiškiu ar Rolando Kazlo talento gerbėju).

„ (...) Spektaklyje gražiai skleidžiasi Beatričės ir Poeto meilės linija. „Meilė valdo – saulę, o ir žvaigždę", - rašo Dante „Rojuje". Kokios reikšmės, kokio svorio matmuo Jums yra meilė? Ką reiškia gyventi vienoje emocinio tankio erdvėje su moterimi, kurią mylite?

- Gražiau ir tiksliau nepasakysiu, nei yra pasakęs vienas geriausių lietuvių rašytojų Bronius Radzevičius. Štai jo žodžiai: „Ten, kur trūksta kūrėjo minties, turi pasirodyti moteris, prikaustyti prie savęs akis." „Ir vis dėlto aš noriu tikėti, noriu įrodyti sau ir kitiems, kad dviejų žmonių susitikime gali ir turi būti kažkas švento, juos pranokstančio, tauraus, didingo ir kad moters reikia ieškoti kaip savo sielos, ir kad galima jei ne meilė, tai kažkas daugiau – artumas, sielų ir kūnų artumas."

- Dante buvo labai darbštus, kasdien užsibrėždavo parašyti tam tikrą skaičių eilučių. Ar jūs – disciplinuotas? Kaip suvokiate šį didžiausią visų laikų poetą? Gal kokių nors bendrysčių randate?

- Aš galiu būti sąmoningai apsileidęs, bet visada nesąmoninai jaučiu, kad tai, ką reikia padaryti, padarysiu taip, kaip reikia, kaip moku ir galiu tik aš vienas. Reikia mokėti prisiversti įspirti sau į užpakalį ar kartais įgnybti į priekį. Todėl, net ir labai nenoromis, bumbėdamas, raukydamasis, atsakinėju į jūsų klausimus, mokausi tekstą, einu į repeticijas, skutuosi barzdą, aunuosi sportinius batelius ir, pliaupiant lietui, einu pabėgioti. Mane daug ko išmokė maratonas. Jei jau stojai į starto liniją, tai tuos kilometrus, yra noras ar ne, gera nuotaika ar nelabai, turėsi įveikti. O bėgi ir nubėgi. Paskui, žiūrėk, ir nuotaika iš kažkur atsiranda, ir jėgų, ir stebiesi savimi. Tai – valios dalykas. O ji arba ugdoma, arba atrofuojasi.

- Geras aktorius – žmogus, turintis gilų poetinį jausmą. Rašote dainas, pavyzdžiui: „Mieloji, aš laukiau tavęs, kai krito lietus...", pagal Vlado Šimkaus eiles sukūrėte monospektaklį „Geležis ir sidabras". Kas Jums yra poezija?

- Manau, poezija yra aukščiau už filosofiją, literatūrą, dailę. Mokslininkui reikia šimtų puslapių kam nors paaiškinti, aprašyti, įrodyti, o poetas keliomis eilutėmis gali taip žiebti, kad sudrebės visata, suduš kieta širdis. Tai ypatinga ypatingų žmonių būsena. O ir mes visi kartais, labai retai, pakylame į tokį lygį, gilaus liūdesio ar įsimylėjimo akimirką, kai, pasak rusų poeto ir rašytojo I. Bunino, „vaikštai keistai apsvaigęs, liguistai, svaiginamai nelaimingas ir drauge liguistai laimingas..."

- „Ji neatėjo – moteris iš Liepų gatvės./ Tokia naktinė būdavo; turbūt graži, / vadino visaip mane – Petru ir Jonu, / raudonas mėnuo kildavo virš stadiono, /ir keikdavau save: užtenka, dievaži!" („Novelė po žibintu", V. Šimkus) Pažįstamas, atpažįstamas gyvenimo fragmentas?

- O kam, sakykit, tokie fragmentai nepažįstami? Kai tau 18 – 20 metų, stovi po balkonais tarp alyvų kaip koks įsimylėjęs katinas, lauki, murki, atleiskit, kurpi eiles. Deja, viskas praeina, vienos ateina, kitos – ne , ir, laikui bėgant, žiūrėk, tu stovi jau visai kitur: prie alaus baro, konteinerio, banke, autoservise ar bendroje eilėje prie rentgeno kabineto Žalgirio poliklinikoje, kur daromos panoraminės dantų nuotraukos. Ir jaudiniesi labiau, nei laukdamas pasimatymo. O galiausiai viskas baigiasi tuo, kad tu jau nebesijaudini. Guli mediniame v vienguliame futliare, o prie jo su juodais akiniais stovi visos tavo meilės iš Liepų, Tuopų, Ievų, kitų gatvių i gailiai žiūri į tavo palaikus. Tarsi į kažkada gražiai grojusį ir jau galutinai, nebepataisomai užsikirtusį instrumentą. Ir dar: jei mergina troleibuse tau užleidžia vietą, toliau su ja flirtuoti nėra prasmės." (...)

VšĮ Lietuvos teatro ir sąjungos fondo leidžiamame žurnale „Lietuvos scena" (2012. 2/ 27) Jūratė Grigaitienė straipsnyje „Peržengti neįmanomumo ribą" pasakoja apie naujausią režisieriaus Eimunto Nekrošiaus ir jo komandos kūrybą spektaklyje „Dieviškoji komedija", siekiant „išversti genialų kūrinį į žmogišką, teatrinę kalbą". Pasak E. Nekrošiaus nuostatos," ne aktorių mėginti paversti personažu, o personažą parodyti per unikalius, įdomius, neįprastus charakterio bruožus", kurios jis laikėsi, kurdamas šį spektaklį, „talentingų aktorių Rolando Kazlo (Dantė) ir Vaido Viliaus (Vergilijus) sukurti vaidmenys atskleidžia ne tiek personažų, kiek individualius jų asmenybės bruožus. Bendrame kontekste išsiskiria spalvingas aktoriaus Remigijaus Vilkaičio sukurtas Vyskupo vaidmuo. Komiškas vyskupo personažas, užsidėjęs ant galvos gerokai apglamžytą popierinę karūną, ilgai ir nesėkmingai bando užsirioglinti ant aukštyn kylančios kėdžių piramidės – žemiškos, tačiau tikrai ne dieviškos valdžios ir šlovės simbolio viršūnės."(...)

Pasak J. Grigaitienės, E. Nekrošius, „nepaisant teatrologų ar paprastų žiūrovų lūkesčių, ir šiame spektaklyje lieka žemaitiškai užsispyręs, atkaklus bei ištikimas pagrindiniams savo principui, tapusiam kūrybiniu garsaus visame pasaulyje režisieriaus kredo – bet kokia kaina išlikti savimi: „Pakęsti negaliu tokių žodžių kaip integracija, globalizacija, kosmopolitizmas... Aš svajoju, kad Lietuva pagaliau išdrįstų būti savimi, vertinti tai, ką turi unikalaus. Man patiktų, jei iš viso pasaulio konteksto išsiskirtume savo raiška, autentišku kalbėjimu. Tada ir pasaulis kitaip mus vertintų – sakytų: „Žiūrėkit, jiems išties įdomu tai, ką patys daro, - jie nesidairo į mus. Tai tikra, todėl įdomu ir mums." O juk tam pasiekti tereikia visai nedaug – būti savimi."

Tame pačiame žurnale yra ir Petro Bielskio straipsnis „Nauja ar sena po saule?", kur bandoma ieškoti būsenų analizės tarp gyvenimo ir meno neatitikmenų, nagrinėjant Oskaro Koršunovo spektaklį „Išvarymas" (pagal to paties pavadinimo kraštiečio Mariaus Ivaškevičiaus pjesę).